Lytinis ugdymas: kiek dar reikės laukti?

Lietuviškoji realybė kartais pasižymi sunkiai suvokiamu ir pagrindžiamu absurdu. XXI a. Lietuvoje, besididžiuojančia savo modernumu, niekada nebuvo ir vis dar nėra nuoseklaus lytinio ugdymo mokyklose. Nors seksualinė revoliucija nebėra naujiena, o seksualumo temos nebėra tabu, lytinis ugdymas ir švietimas – vis dar uždrausta teritorija.

Kasdien esame lydimi žiniasklaidoje, reklamoje, televizijoje, internete gausiai eksponuojamų seksualaus kūno įvaizdžių, užuominų ir pan., bet su tuo susiduriantys vaikai ir paaugliai lieka be patikimų instrukcijų, kaip saugiai elgtis su savo lytiškumu ir kūnu, kaip suprasti seksualumą ir lyčių santykius. Lietuvos vaikai ir paaugliai yra tiesiog įsprausti į kampą, todėl pasmerkti rizikingai lytinei elgsenai arba internetinei savišvietai, kuri, dėl nepatikimų šaltinių gausos, dezinformuoja ir klaidina.

Tikėtis šviesesnių perspektyvų skatina dvi įstatyminės iniciatyvos, laukiančios svarstymo Seime. Viena siekia Švietimo įstatyme numatyti mokinio teisę į lytinį ugdymą ir įtvirtinti šio ugdymo organizavimą. Antra siekia plačiau reglamentuoti lytinį ugdymą, pvz., įtraukti ir į bendrojo lavinimo programas, ir dėstyti kaip atskirą dalyką, taip pat – diferencijuoti informaciją pagal amžių, psichologinę ir socialinę brandą, remtis tik šiuolaikiniu mokslu pagrįsta ugdymo medžiaga. Tikėtis žalios šviesos šiems įstatymų projektams tikriausiai naivu dėl Seimą apėmusio konservatyvaus įkarščio, tačiau reikia tikėtis, kad iki svarstymų Seime visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos sugebės parlamentarus įtikinti lytinio ugdymo svarba.

Dabartinė lytinio ugdymo programa – tik dūmų uždanga?

Visuomenės pozicija tvirta – net 90,2 proc. mano, kad lytinis švietimas mokymo įstaigose turi būti privalomas. 46,5 proc. teigia, kad jis turėtų būti integruotas į kitus dalykus, o 41,6 proc. gyventojų nuomone – kaip atskira pamoka. Tai paaiškėjo atlikus naujausią Lietuvos gyventojų apklausą. Įdomu tai, kad nuo 2009 m. visuomenės pozicija dar labiau sustiprėjo – manančių, kad lytinis švietimas turi būti privalomas, tada buvo 69 proc. Tad galima sakyti, kad visuomenė lytinio ugdymo stoką supranta kaip problemą, kurią reikia spręsti realiai įtraukiant lytinį ugdymą ir švietimą į bendrąjį lavinimą ir užtikrinant jo privalomumą. Tokia visuomenės pozicija – rimtas signalas, kurio, deja, įstatymų leidėjai vis neišgirsta.

Tiesa, dar 2007 m. Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą, skirtą bendrojo lavinimo mokykloms, tačiau ji ne tik turi rimtų trūkumų, bet yra ir visiškai neefektyvi, todėl lytinio švietimo ekspertai sutartinai teigia, kad tokio dalyko kaip nuoseklus lytinis ugdymas Lietuvoje nėra. Vilniaus edukologijos universiteto tyrimų grupė, atlikusi programos įgyvendinimo analizę, patvirtino, kad ji Lietuvos mokyklose įgyvendinama nenuosekliai ir nesistemingai, dar daugiau – kai kurios mokyklos tik tyrimo metu sužinojo, kad tokia programa apskritai egzistuoja.

Nors joje numatyta, kad lytiškumo ugdymas turi būti patikimas tik mokytojams (o ne, pavyzdžiui, sveikatos specialistams), tik 17 proc. tiriamųjų savo kompetencijas kalbėti lytiškumo klausimais vertina kaip pakankamas. Maždaug du trečdaliai teigė, kad jiems nepakanka kompetencijos kalbant lyčių diskriminacijos, stereotipų klausimais, lytiškumo temomis konsultuojant tėvus. Analizė taip pat atskleidė, kad nėra galimybės patikrinti, ar mokytojai iš tikrųjų įtraukia į savo dėstomą dalyką lytinio ugdymo aspektus, todėl ir nėra galimybės užtikrinti jos kokybišką įgyvendinimą. Galima sakyti, kad ši programa – tik dūmų uždanga, bandanti nuslėpti faktą, kad lytinio ugdymo Lietuvos mokyklose nėra.

Tačiau net jeigu programa ir būtų vykdoma, ji turėtų rimtų spragų. Programoje prikišta nemažai religinio konservatizmo keistenybių, pavyzdžiui, šalia ugdymo apie brolišką meilę, motinos meilę, erotinę meilę prirašyta ir… „meilė Dievui”. Na, tebūnie, bet kaip suvokti tai, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo plane nurodoma tokia nuostata: „Rizikingo elgesio apraiškos (ankstyvoji masturbacija, ypatingas domėjimasis priešingos lyties kūno sandara) ir jų šalinimo galimybės”? Kaip tai susiję su lytiniu ugdymu, jei pats lytiškumas prilyginamas rizikingam elgesiui, kurį reikia šalinti?

Arba štai, dar vienas perliukas – vidurinės mokyklos moksleiviui jo ugdymo plane duodamas įsakymas: „Daugiavaikė šeima kaip vertybė”! Kodėl būtinai daugiavaikė ir kodėl būtinai vertybė – kaip leidžiama suprasti, ne diskusijų objektas. Panašiai nurodoma ir pedagogams: „Diegiant programą svarbu išlaikyti aiškią vertybinę nuostatą: darnia santuoka grindžiama šeima yra vertybė”. Itin apmaudu, kad pamiršta pridurti – „Neturėk kitų vertybių, tik mane vieną” – nes, tikrai, dar kas užsimanys susigalvoti savąsias… Tačiau visą lytinio ugdymo ir rengimo šeimai programą, vietomis skambančią kaip dekalogas, vainikuoja nuostata, kad „Žinios apie kontraceptines priemones neturi būti pateikiamos kaip priimtina alternatyva susilaikymui nuo ankstyvų lytinių santykių.” Žinoma, lytinio debiuto atitolinimas yra siektinas rezultatas, tačiau su celibatinėmis susilaikymo vertybėmis to nepasieksi.

Koks lytinis ugdymas sukelia pozityvius pokyčius?

Pasaulio sveikatos organizacija išskiria tris lytinio ugdymo programų rūšis, kurios padeda geriau perprasti jų efektyvumą. Pirmoji rūšis – susilaikymu grįstos programos, akcentuojančios susilaikymo nuo lytinių santykių svarbą; antroji rūšis – visapusiškos programos, kurios šalia informacijos apie saugų seksą ir kontracepciją įterpia ir susilaikymą kaip vieną iš pasirinkimo variantų; trečioji rūšis – holistinės programos, kurioms būdingi antrosios rūšies programų aspektai, o taip pat ir platesnė lytiškumo perspektyva, siejama su asmenybės ir seksualine branda.

Lietuviškoji programa turi panašumų tiek į pirmosios, tiek į antrosios rūšies programas. Pirmosioms verdiktas gana liūdnas, nes į susilaikymą orientuotos ir kontracepciją stengiančios apeiti lytinio ugdymo programos, kaip rodo tyrimai JAV, nesukelia jokio reikšmingo pozityvaus poveikio jaunuolių lytinei elgsenai, įskaitant ir tą patį susilaikymą nuo ankstyvų lytinių santykių. Tokios programos tiesiog neveikia. Kitaip nei programos, visapusiškai ugdančios asmenį ir suteikiančios mokslu grįstą informaciją. Ištyrus 48 skirtingų valstybių visapusiškas lytinio ugdymo programas paaiškėjo, kad du trečdaliai jų turėjo teigiamus rezultatus, pvz., 60 proc. tokių programų sumažino nesaugaus sekso atvejus, o 40 proc. atidėjo lytinį debiutą ir sumažino partnerių skaičių ir pan.

Panašią tendenciją atskleidžia ir dar svarbesni tyrimai. UNESCO organizacija, 2008-2009 m. apžvelgusi net 87 studijas, nagrinėjančias skirtingų valstybių lytinio ugdymo programas (išskyrus grįstas susilaikymu), gavo duomenis, kurie įrodo, kad visapusiškas lytinis ugdymas sukelia teigiamus pokyčius jaunuolių lytinės elgsenos atžvilgiu. 37 proc. programų atidėjo lytinį debiutą, 31 proc. sumažino lytinių santykių dažnumą, 44 proc. sumažino lytinių partnerių skaičių, 40 proc. padidino apsisaugojimo priemonių naudojimą, 53 proc. sumažino nesaugaus sekso atvejus. Pastebėtina, kad neigiamų pasekmių šios programos praktiškai nesukėlė (pvz., nė viena jų nepaankstino lytinio debiuto). Todėl lytinio ugdymo skeptikų priekaištai, neva toks ugdymas paskatins vaikus ir paauglius užsiiminėti seksu ar anksčiau pradėti lytinį gyvenimą, yra visiškai nepagrįsti.

Apibendrinant reiktų pabrėžti, kad lytinis ugdymas neįmanomas be lyčių lygybės, lyčių lygiavertiškumo, pagarbos ir apskritai nediskriminavimo principų, štai tokių įžūliai homofobinių bandymų iškreipti lytinio ugdymo principus atsiradimas yra gėdingas faktas ugdymo plėtros įstaigai. Tik toks ugdymas, kuriame integruojama mokslu grįsta lytiškumo informacija ir asmenybės brandos skatinimas, gali sukelti pozityvius pokyčius jaunuolių bendravimo, sveikatos, lytinio ir asmeninio gyvenimo srityse.