Ataskaitoje apie žmogaus teisių įgyvendinimą Lietuvos socialinės globos sistemoje daromos išvados, jog Nepriklausomybės laikotarpiu stacionarios globos sistemoje vyko tik fragmentiški ir paviršutiniški pokyčiai. Pirmieji apsilankymai daugiau pabrėžė įstaigų skurdą, nežmoniškas gyvenimo ir buities sąlygas, apleistus ir tarp keturių sienų uždarytus žmones. Vėlesnėse ataskaitose pagrindinės kritikos sulaukė įstaigų veiklos turinys, orientuotas į sistemos funkcionavimo palaikymą, o ne socialinės globos namų gyventojų integraciją į visuomenę.
VŠĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos” vykdydama projektą „Pokyčių sparnai”, kuriam finansavimą skyrė Europos NVO programą „EEA Grants”, siekia prisidėti prie reformų psichikos sveikatos ir žmogaus bei vaiko teisių srityje. Viena iš projekto sudedamųjų dalių yra stebėti vykdomą deinstitucionalizacijos procesą ir aktyviai jame dalyvauti siūlant savo patirtį ir žinias, sukauptas per daugiau ne dešimtmetį aktyvaus dalyvavimo psichikos sveikatos politikos diskurse. Siekiant įvertinti esamą padėtį Lietuvos socialinės globos namuose iš ilgalaikės perspektyvos, buvo parengta ataskaita Žmogaus teisės Lietuvos socialinės globos sistemoje. Stacionarių socialinės globos institucijų vidaus tvarkos taisyklių analizė.
Pirmojoje ataskaitos dalyje pristatomi šeši Lietuvoje vykę stacionarių socialinės globos institucijų stebėsenos vizitai, pradedant nuo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis” inicijuotų apsilankymų 1990 metais, baigiant 2011 metais vykdytu išsamiu valstybinių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovų tyrimu apie žmogaus teisių padėtį socialinės globos namuose. Aptariant pagrindinius žmogaus teisių pažeidimus stacionariose socialinės globos įstaigose ataskaitoje Neįgaliųjų teisių konvencija ir jos pagrindiniais straipsniais, kuriuose aptariamų teisių užtikrinimas socialinės globos namuose kelia daugiausia problemų: Lygybė prieš įstatymą; Teisė nebūti kankinamam ar nepatirti žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar nebūti taip baudžiamam; Laisvė nebūti išnaudojamam, nepatirti smurto ir prievartos; Gyvenimas savarankiškai ir įtrauktis į bendruomenę; Asmens mobilumas; Saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti nuomonę, galimybė gauti informaciją; Privataus gyvenimo neliečiamumas; Būsto ir šeimos neliečiamumas; Sveikata; Gebėjimų ir funkcijų lavinimas ir reabilitacija; Darbas ir užimtumas; bei Pakankamas gyvenimo lygis ir socialinė apsauga. Tiriamas laikotarpis apima daugiau nei 20 metų (1990-2011), tačiau visuose tyrimuose identifikuojamos tos pačios problemos. Iš dalies skyrėsi jų pateikimo būdas, tačiau jis daugiausia priklausė nuo tyrime dalyvavusių ekspertų išankstinės pozicijos sistemos atžvilgiu.
Antroji ataskaitos dalis buvo skirta socialinės globos namų vidaus tvarkos taisyklių analizei. Tai – įstaigos vidinis dokumentas, reglamentuojantis jos gyventojų gyvenimo sąlygas, elgesio normas, teises ir prievoles. Todėl šių dokumentų analizė leidžia suvokti įstaigoje esančią tvarką jos kūrimo ir palaikymo metodus, požiūrius į gyventojus, atsakomybes, priemones, kurių imamasi pažeidus dokumentuose numatomą drausmę. Analizei buvo surinkta 14 globos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Kaip gairės dokumentų analizei buvo pasirinktas Tikslinės ekspertų grupės ataskaitoje pateikiamas institucinės kultūros apibrėžimas ir pagrindiniai jos požymiai: nuasmeninimas; tvarkos griežtumas; priskyrimas grupėms; bei socialinis atstumas.
Ataskaitoje daromos išvados, jog Nepriklausomybės laikotarpiu stacionarios globos sistemoje vyko tik fragmentiški ir paviršutiniški pokyčiai. Pirmieji apsilankymai daugiau pabrėžė įstaigų skurdą, nežmoniškas gyvenimo ir buities sąlygas, apleistus ir tarp keturių sienų uždarytus žmones. Vėlesnėse ataskaitose pagrindinės kritikos sulaukė įstaigų veiklos turinys, orientuotas į sistemos funkcionavimo palaikymą, o ne socialinės globos namų gyventojų integraciją į visuomenę.
Sprendžiant iš socialinės globos namų vidaus tvarkos taisyklių analizės, šios įstaigos pasižymi visais „institucinės kultūros” požymiais: nuasmeninimu; tvarkos griežtumu; priskyrimu grupėms; bei akivaizdžiu socialiniu atstumu tarp gyventojų ir darbuotojų. Savarankiško gyvenimo namų vidaus gyvenimas kur kas mažiau įspraustas į rėmus, tačiau iš dalies taip pat turi šių požymių apraiškų: jų vidaus tvarkos taisyklės atskleidžia darbuotojų dominavimą priimant sprendimus; įstaigos gyventojų nuasmeninimą ribojant arba kontroliuojant asmeninių daiktų atsivežimą. Kompleksiniai socialinės globos namų gyventojų poreikiai atsiliepiami ne tinkamomis paslaugomis, nukreiptomis į savarankiškumo didinimą, o draudimais ir sankcijomis už jų nesilaikymą.
