Aktualu

Penktą kartą minima Nacionalinė emancipacijos diena

Penktą kartą minima Nacionalinė emancipacijos diena. Prisimindamos 1918 m. vykusį protestą prieš moterų neįtraukimą tarp nepriklausomybės akto signatarų, šiais metais organizatorės kviečia kalbėtis apie nacionalinius kanonus.

Vytė, Nacionalinės emancipacijos dienos simbolis, Dalios Mikonytės nuotr.

Kodėl kanonai yra svarbūs? Ar būtina juos keisti, pergalvoti, naikinti, kurti alternatyvius? Ką sutarimas dėl jų bei ginčai dėl alternatyvų leidžia suprasti apie santykį su valstybe, šios santykį su piliečiais ir visų santykį su istorija ir nacionaline šios versija?

Aptarti šiuo klausimus kviečia renginių serija: ekskursija po atsinaujinusią Nacionalinės dailės galerijos ekspoziciją, konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: Nacionaliniai kanonai ir jų permąstymas“ bei Mikgloko koncertas. Visi renginiai nemokami.

„Tema, kuria ketinu kalbėti – pirmosios ponios reiškinys, atrodytų gana ribinė, tačiau ji leidžia atskleisti lyties vaidmenį politikoje, dabartinės prezidentūros santykį su lyčių lygybe bei moters buvimo viešojoje erdvėje iššūkius“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Dovilė Jakniūnaitė, kuri šiandien skaitys pranešimą „Pirmoji Ponia ir Lietuvos demokratija“.

Konferencijoje taip pat bus aptariama, kodėl muziejai, kuriuose didžioji dalis darbuotojų – moterys – pasakoja vyrų istorijas, jas paįvairindami retais moterų paveikslais; Kokią nacionalizmo temperatūrą rodo besikeičiantis Vyčio simbolio vartojimas; Kokios yra kuratorinio aktyvizmo strategijos ir kaip šiandien (de)konstruojami didieji istoriniai pasakojimai bei XIX a. susiformavęs dailės kanonas? Apariamas aiškių strateginių nuostatų ir prioritetų nebuvimas, įsigyjant modernų ir šiuolaikinį meną Lietuvos muziejų kolekcijoms; Keliamas klausimas, kodėl dešimtmetį kalbame apie būtinybę sukurti nacionalinį kino epą ir ką tai reiškia;

„Nuolatinis poreikio sukurti nacionalinį istorinį epą kine akcentavimas neišvengiamai susijęs su valstybės ir jos situacijos matymu. Epui reikia monumentalaus, kone stebuklingo žygdarbio ir aiškaus herojaus. Tegul ir pasiaukojančio, bet geriau, jei šlovingai laiminčio už visą bendruomenę ir taip ją sujungiančio. Istorinio herojiško monumentalumo troškimas ne tik nurodo į nesaugumą, bet ir jį palaiko, kad galėtų mobilizuoti auditoriją ir piliečius. Kitaip tariant, gana ilgą laiką vis pakaitinamos kalbos apie kino epą, kuris netrukus išgarsins Lietuvą ir taps lemiamas konsoliduojant piliečius, savo pamušalu turi juos mobilizuojančią ir iš esmės militarizuojančią viziją“, – sako pranešimą apie pastangas kurti nacionalinį epą skaitysianti VU TSPMI profesorė Natalija Arlauskaitė.

Nacionalinę emancipacijos dieną pasirinkta minėti vasario 17-ąją, prisimenant 1918 metais įvykusią pirmąją nepriklausomos Lietuvos istorijoje protesto akciją. Ja reikalauta laikytis anksčiau moterų teisių judėjimui duotų pažadų ir įtraukti moteris į Lietuvos Tarybos sudėtį. Nors į šį reikalavimą įsiklausyta nebuvo ir, priešingai nei aplinkinėse šalyse moterų – valstybės atkūrėjų neturime, tačiau jau 1918 m. lapkričio 2 dienos Laikinojoje Konstitucijoje sulygintos moterų ir vytų balsavimo teises. Taip Lietuva atsidūrė tarp pirmųjų valstybių, suteikusių balsavimo teisę moterims.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai