Rašau anonimiškai, nes mano tėtis nežino, kad būdama maža jo nemylėjau (bent jau taip maniau) ir svajojau apie naują tėtį. Pasakodama apie savo vaikystę ir prisiminimus apie tėčio ligą bei su ja susijusias kiemo vaikų pašaipas, bandau paaiškinti, kodėl „politinės šizofrenijos“ terminas yra klaidingas ir kenksmingas.
Kai vienas garsus Lietuvos meras panaudojo terminą „politinė šizofrenija“, prisiminiau savo vaikystę, tačiau parašyti šia tema nusprendžiau, kai supratau, kad tas terminas tampa vis populiaresnis. Vieni žurnalistai terminą naudoja su kabutėmis, kiti – ne.
Nepasakysiu nieko naujo – kabutėse žodžiai naudojami perkeltine, o be kabučių – tiesiogine prasme. Tad dažnai šizofrenija kaip liga žurnalistikoje ir politikoje tapo tiesioginiu pažeminimo įrankiu ne tik oponentams, bet ir šią liga sergantiems žmonėms. Šiame tekste pabrėšiu, kad ir perkeltine prasme naudojant šia terminą žala nesumažėja. Absurdiškumas tampa aiškus, kai palyginimui sukuriame panašių terminų: politinis meningitas, politinis gripas, politinė avitaminozė.
Kaip minėjau, šios naujos politikos formos išradimas/atsiradimas mane grąžino į vaikystę. Mano tėtis sirgo šizofrenija. Tai buvo 80-ieji metai. Nors miestelis, kuriame gyvenome, buvo nedidelis, bet kaimynų akys – didelės. Taip ir bėgo metai. Tėtį reguliariai, kiekvieną pavasarį, išveždavo policija, mat tuomet savo noru nesigydantis ligonis per prievartą gydomas nebūdavo (taip yra ir šiandien, kiek žinau). Ši situacija reiškė, kad ligos paūmėjimo metu gydymo niekas nepradėdavo. Buvo laukiama priepuolio, kai tėtis išvartys baldus, sudaužys visus indus ir bus galima skambinti policijai. Tik tada jis patekdavo į gydymo įstaigą.
Nemėgstu termino „šizofrenikas“, jis dažnai buvo naudojamas mane įskaudinti, bet rašydama šį tekstą turiu jį vartoti, kad jūs suprastumėt, kaip vaikiškas protas „apdorodavo“ tokius žodžius. Vieną kartą, kai ėjau iš mokyklos, kaimynų berniukas panašiai ir pasijuokė iš manęs. Juokdamasis tokia linksma ir visai ne pikta šypsena jis pasakė, kad mano tėtis „šizofrenikas.“ Tai įvyko kitą dieną po to, kai mano tėtis buvo išvežtas policijos – visi jau žinojo, kas įvyko ir apie tai kalbėjo,. Man buvo gal septyneri, o gal aštuoneri metai. Aš, nežinodama ką atsakyti, tiesiog atsakiau tuo pačiu, kad jo tėtis irgi „šizofrenikas.“
Grįžusi namo neturėjau rakto, todėl stovėjau prie namų ir laukiau kaimynės, kuri turėjo mane pažiūrėti, kol grįš mama. Belaukdama pamačiau tą patį berniuką, kuris iš manęs šaipėsi. Šį kartą jis buvo su savo didžiuoju broliu. Priėję jie man priminė mano žodžius apie jų tėtį, o didysis pradėjo veržti mano šaliko mazgą. Šalikas veržė kaklą, kvėpuoti pasidarė sunku, o aš vis negalėjau suprasti, kodėl jie pyksta ant manęs. Juk ne jų tėtis „šizofrenikas.“ Mano tėtis „šizofrenikas.“ Aš turėjau teisę pykti, ne jie, bet šalikas smaugė mane. Brolio aš neturėjau. Mane išgelbėjo kaimynė, kurią pamatę berniukai pabėgo. Tą dieną buvo labai sunku ir pikta. Pikta, kad neturiu vyresnio brolio, kuris mane apgintų. Pikta, nes mano tėtis kaltas, kad aš tapau pajuokų objektu. Pikta, kad mane smaugė, o ne jį, nes jis juk kaltas. Taip aš tada supratau tą įvykį. Taip man mažai atrodė.
Neatmenu jau, ar po šio įvykio, ar vėliau buvau tvirtai įsikibusi minties, kad noriu naujo tėčio. Tėčio, dėl kurio man nebūtų gėda. Tėčio, kurio visi bijotų ir niekas nedrįstų manęs smaugti. Tėčio, kuris nesirgtų tokia gėdinga liga. Tėčio, kurį mylėčiau, o ne tėčio, kurio reikėtų gėdintis. Tai nebuvo vien vaikų pašaipų sukeltas jausmas. Daugelis suaugusiųjų į mane žiūrėjo su gailesčiu ir kažkokia savo pačių gėda. Aš tą jaučiau, vaikai supranta, jie jaučia. Giliai širdyje žinojau, kad toks naujo tėčio noras nėra geras. Žinojau, kad kažkas negražaus yra tame mano nore, nes niekada juo nepasidalinau su aplinkiniais. Niekas apie šį norą nežinojo, jūs apie jį skaitote pirmieji. Tas suvokimas, kad mano noras yra blogas, buvo teigiamas šviesos spindulėlis. Aplink mane buvo gerų žmonių, kurie man paaiškino, kad tėtį reikia mylėti, jis geras, nekaltas dėl savo ligos. Taip man mažai sakydavo geroji kaimynė, kai matydavo, jog atsikalbinėju, neklausau, pykstu ant tėčio.
Taip prabėgo dar daug metų. Su ta gėda, su tais žvilgsniais, kurių sulaukdavau po to, kai tėtį išveždavo greitoji. Tiksliai nepamenu, kada suvokiau, kad ne man turi būti gėda ir ne mano tėčiui. Bijau pameluoti, bet greičiausiai kai man buvo 28 metai. Tai nebuvo momentinis pokytis nuo nemeilės iki meilės. Buvo dar ir slapta meilė, kurią dažnai reikėjo slėpti nuo aplinkinių – jie nesuprato to, ką pradėjau suvokti aš. Pavyzdžiui, kad galima mylėti žmogų, kuris atvirai ir viešai mane niekino užgauliais žodžiais. Aš sau maniau, kad jei tuos žodžius jis man sako, nes serga, kodėl aš turėčiau juos priimti rimtai? Galiausiai supratau, kad slėpti nereikia. Aš tėtį myliu, gerbiu ir juo didžiuojuosi.
Grįžkime prie politikos. „Politinės „šizofrenijos“ terminas vartojamas, politinių oponentų ir jų statuso pažeminimui. Visi tie žurnalistai ir politikai, kurie „išrado“ naują šizofrenijos formą, man yra tie patys vaikai, kurie iš manęs šaipėsi. Tie patys vaikai ir suaugusieji, kurie manęs vengė ar gėdijosi kalbinti, nes galvojo, kad juos kaip gripu užkrėsiu savo tėčio šizofrenija. Tie patys, kurie mane privertė gėdytis savojo ir ieškoti naujo tėčio. Užaugau, man nebe 7 metai, tačiau yra dar nemažai berniukų ir mergaičių, kuriems dabar yra 7 metai, o gal net 17 ar 27 ir jie yra priversti gėdytis savo mylimiausių žmonių, nes žurnalistai ir politikai negeba svariai, be patyčių, išreikšti savo argumentų.
Klaidinantis ir žeminantis žodžių vartojimas turi baigtis. Jūsų manymas, kad politiniai oponentai yra pasimetę realybėje ar mato haliucinacijas, kaip šizofrenija sergantys žmonės, nėra tikslus. Sergantis žmogus realybės nesuvokia dėl ligos, o ne dėl negebėjimo ar nenorėjimo, kaip siūlo jūsų išgalvoti terminai. Bandymai visuomenei įteigti idėją, kad šizofrenija sergantis žmogus yra žemo intelekto ir nenuovokus,, rodo jūsų išsilavinimo stygių ir spragas bei negebėjimą prasmingai diskutuoti su oponentais.
Prieš pradėdama rašyti šį straipsnį pasidomėjau, kaip žiūrima į šizofreniją Lietuvos visuomenėje ir radau gan įdomių straipsnių ta tema. Vienas iš jų pateikė gan stulbinančią statistiką – trečdalis lietuvių nenorėtų bendrauti su šizofrenija sergančiais žmonėmis. Todėl, aš manau, kad gan aišku, kodėl reikėtų vengti neapgalvoto šios ligos stigmatizavimo.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad šia liga sergantiems žmonėms ir jų sveikatos gerovei yra labai svarbus aplinkinių palaikymas. Artimųjų meilė, kaimynų supratimas ir dvasinė parama yra kertiniai akmenys, kurių padeda sergančiam žmogui paūmėjimo metu pasveikti greičiau, ligos simptomai sumažėja, gal net ir rečiau kartojasi. Labai džiugu matyti, kad šia tema kalbama, ji analizuojama, bandoma mažinti stereotipus. Tik norėtųsi priminti, kad šizofrenija yra laikina liga. Mano tėčiui ji pasireikšdavo tik kartą metuose. Visu kitu metu jis buvo pilnavertis tėtis, draugas, kaimynas. Todėl gailesčio ir nurašymo šiems žmonėms nereikia. Jų nereikia laikyti „bedaliais“ ar „vargšais“. Jie gali kalbėti patys už save, gali pasakyti savo nuomonę. Todėl nenustumkime jų į užribį ir reikiamu momentu kalbėkime su jais, o ne už juos. Psichikos liga neapibrėžia žmogaus asmenybės ir intelekto. Liga tėra liga.
Visoms mergaitėms ir berniukams, kurie turi mamą ar tėtį, gyvenančius su šia liga, norėčiau pasakyti: nesvajokite apie naują mamą ar naują tėtį, nesigėdykite ir mylėkite savuosius. Liga jūsų meilės tėvams nekeičia, ją keičia aplinkiniai ir jų požiūris, bet tam suprasti reikia daug laiko. Todėl suaugusieji (o ne jūs) yra atsakingi už savo žodžius – tam, kad neatimtų vaikų meilės iš tėvų, kad neatimtų tėvų iš vaikų.
P. S. Šiame tekste parodau kaip jaučiasi vaikas, o kaip jaučiasi tėtis, kuris jaučia, kad vaikas jo nemyli, yra jau visai kitas dalykas.
