Komentaras

Psichikos sveikata – ar matoma tai, kas už sveikatos sistemos ribų?

Mano teisės

Viktorija Andreikėnaitė, Deimantės Rudžinskaitės nuotr.

Viktorija Andreikėnaitė | 2021 05 20

Per pastaruosius 20 metų savižudybių Lietuvoje sumažėjo beveik dvigubai, o psichikos sutrikimų ligotumas ir sergamumas padidėjo beveik dvigubai. Ekspertų nuomone, tai gali būti tik pradžia. Pasitraukus pandemijai, tikimasi sulaukti psichikos sveikatos problemų cunamio.

Žvelgiant į vakarus ir lyginant koreliacijas tarp psichikos sveikatos sutrikimų paplitimo ir savižudybių rodiklio – Lietuva pasižymi santykinai mažu psichikos ligų paplitimu ir vienu aukščiausių savižudybių rodikliu pasaulyje. Biomedicininio požiūrio atstovai sakytų, kad tai rodo nediagnozuotus atvejus. Biopsichosocialiniu požiūriu, panašu, kad veikia ir kiti, aplinkos veiksniai.

Lietuvoje savižudybių prevencijos srityje sąlyginai stebimas pozityvus pokytis. Savivaldybėse diegiami savižudybių rizikos valdymo algoritmai; bendruomenių nariai turi galimybę nemokamai dalyvauti mokymuose kaip atpažinti savižudybės riziką, tapti pagalbos teikėjais, vadinamais vartininkais, kurie geba atlikti savižudybės intervenciją; pradedamos taikyti specialios, mokslu pagrįstos, psichoterapijos technikos (ASSIP, DBT); specialistai apmokomi CAMS metodikos (bendradarbiavimo su pacientu grįsta metodika); 2015 m. įsikūrė asociacija „Artimiems“, vienijanti nusižudžiusiųjų artimuosius, kurie turi galimybę burtis į savitarpio pagalbos grupes ir dalintis savo išgyvenimais. Visa tai reikalinga ir būtina įgyvendinti, tačiau 1) psichikos sveikatos priežiūros paslaugoms būdingi dideli netolygumai tarp miesto ir kaimo gyventojų; 2) psichoterapijos paslaugos neįeina į sveikatos sistemą ir dažniausiai teikiamos privačiai, todėl prieinamos tik pasiturintiems; 3) visoms išvardintoms programoms būdinga aukštos rizikos požiūris (ang. high risk approach), neapimanti didžiausios grupės žmonių – žemos rizikos ar be rizikos veiksnių ekspozicijos („nematomi“, už sveikatos sistemos ribų).

Savižudybės yra viena iš 10 didžiausią pasaulinę naštą dėl prarastų potencialių gyvenimo metų nešančių ankstyvų mirčių. O psichikos ir elgesio sutrikimai patenka tarp didžiausią naštą visuomenėje sukeliančių lėtinių ligų, kurių paplitimas per visą gyvenimą (ang. – life time prevalence) siekia iki 50%, o paplitimas per paskutinius 12 mėn. siekia 15-25%. Visuomenės sveikatos požiūriu, tiek psichikos sveikatos sutrikimų, tiek savižudybių sparčiau mažėtų susitelkus į apsauginius veiksnius – t.y. ne tik į prevenciją, bet ir į psichikos sveikatos stiprinimą (1).

Psichikos sveikatos stiprinimas turėtų apimti viso gyvenimo paradigmą (ang. whole life approach) – t.y. poveikį į žmogaus raidos etapus nuo gimimo iki mirties. Šiuo požiūriu, apsauginiai veiksniai apima tiek individualius, tiek mus supančios aplinkos veiksnius. Šių dienų kontekste aktualūs apsauginiai veiksniai: artimų santykių turėjimas, geri socialiniai ir bendravimo įgūdžiai, pozityvi darbo aplinka, tolerancija „kitokiam“, netolerancija smurtui, visuomenės sutelktumas, sąmoningumas, raštingumas psichikos sveikatos srityje.

Taip pat, šiandien svarbu išskirti žiniasklaidos priemonių daromą didelę įtaką visuomenei. Tiek teigiamą, tiek neigiamą. Kalbant apie savižudybes, tai labai jautri tema, kuri netinkamai pateikta gali daryti įtaką savižudybių skaičiaus didėjimui dėl vadinamo Verterio efekto (ang. Werther‘s effect, copycat effect). Verterio efektas – tai savižudybės pakartojimas, kai jautrus, minčių apie savižudybę turintis žmogus, perskaitęs neetiškai pateiktą straipsnį apie įvykusią savižudybę, pamato ją kaip problemos sprendimo būdą. Pvz., 2013 m. po aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybės, kai žiniasklaida šį įvykį pateikė itin dramatiškai ir romantizuojančiai, savižudybių atvejų padaugėjo. Viena iš suicidologų keliamų teorijų yra neetiškas žurnalistų savižudybės fakto pateikimas.   Paklausus švedų ekspertų, kaip jie atlieka žiniasklaidos monitoringą savižudybių srityje, atsakymas buvo aiškus – to daryti nereikia, nes sąmoningumas ir nenoras pakenkti savo šalies piliečiams yra aukščiau sensacijų. Rašant apie savižudybes rekomenduojama vengti pateikti savižudybę kaip sensaciją, problemų sprendimo būdą ar įprastą įvykį; vengti detalizuoti savižudybės būdą, vietą, viešinti nusižudžiusio žmogaus ar laidotuvių nuotraukas. Vengti ieškoti savižudybės priežasties, nes savižudybė yra kompleksinis reiškinys. Naudotis galimybe šviesti visuomenę, formuoti nuomonę apie kitų išeičių ir pagalbos galimybių ieškojimą ir kt. Pasaulio sveikatos organizacija 2017 m. išleido gaires „Savižudybių prevencija: gairės žiniasklaidos atstovams“ (ang. „Preventing Suicide: A Resource for Media Professionals“).

Taigi siekiant proveržio psichikos sveikatos ir savižudybių srityje, verta apsvarstyti intervencijas, stiprinančias visuomenės psichikos sveikatą ir leidžiančias įgyvendinti Vyriausybės programos prioritetus: didinti raštingumą bei sąmoningumą psichikos sveikatos srityje; bendradarbiauti su žiniasklaidos priemonėmis, etiškai šviečiant visuomenę savižudybių ir psichikos sveikatos klausimais ir tokiu būdu mažinant psichikos sveikatos stigmą.

Koalicija „Psichikos sveikata 2030“, vienijanti 2014 metais susibūrusiais proveržio siekiančias organizacijas ir ekspertus, yra  pasirengusi talkinti valdžios institucijoms ir dalintis ekspertinėmis žiniomis, patirtimi  ir gerosiomis praktikomis iš kitų valstybių. Koalicijos tikslas – telkti  politikus,  ekspertus, nevyriausybininkus, neabejingus piliečius, kad bendromis jėgomis  sukurtume Lietuvoje tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri atitiktų visus šiuolaikinius standartus ir būtų draugiška visiems, kurie ta sistema naudojasi.

Gegužės 21 dieną vyks pirmasis Koalicijos inicijuotas renginys – konferencija, kurią globoja Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Daugiau informacijos apie renginį rasite ČIA.

1. Psichikos sveikatos stiprinimas – tai individualių, socialinių ir aplinkos sąlygų sukūrimas, kuris užtikrina optimalią psichologinę ir psichofiziologinę asmens raidą siekiant pozityvios psichikos sveikatos, geresnės gyvenimo kokybės bei mažesnių vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės netolygumų tarp skirtingų gyventojų grupių (PSO, 2004).

Komentuoki