Spalio 6 d. Seime vyks romų holokausto atminimo renginys. Ir nors Lietuvoje nestovi paminklai romų genocidų aukoms, mokyklų programose šiai temai dėmesio taip pat neskiriama, šalyje atsiranda iniciatyvų, primenančių, kad per Antrąjį pasaulinį karą persekioti ne tik žydai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro mokslininkas dr. A. Bubnys mano, kad mažą politikų ir akademikų susidomėjimą lėmė tai, jog romai dažnai nesuvokiami kaip mūsų visuomenės dalis.
Naikinti rasiniu pagrindu
„Su klajojančiais krašte čigonais, kadangi jie yra užkrečiamųjų ligų, ypač dėmėtosios šiltinės, platintojai, be to, nepatikimas elementas, kuris nevykdo vokiečių įstaigų potvarkių ir nėra linkęs dirbti naudingo darbo, reikia elgtis kaip su žydais“, – rašoma SS ir policijos aukštesniojo vado Ostlandui[1] G. Jedicke’ės 1942 m. sausio 12 dienos rašte. Šis dokumentas žymi rasinio romų persekiojimo pradžią.
Dr. A. Bubnio teigimu, romai tarpukariu Lietuvoje gyveno gan ramų gyvenimą. „Sunku pasakyti, kokia dalis, bet nemažai romų gyveno sėsliai – ne taboruose, o turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą ir užsiėmė savais verslais: arklių prekyba, smulkiais amatais ir panašiai. Įdomu tai, kad jie buvo krikščionys. Šiuo aspektu mažai skyrėsi nuo kitų Lietuvos gyventojų“, – pasakoja istorikas.
Pasak jo, romų naikinimas nebuvo toks masinis kaip žydų, tačiau tai buvo tos pačios genocidinės politikos dalis. „Naciai manė, kad romai yra atsilikusi tauta, nepaklūstanti valdžios įstatymams ir nurodytai tvarkai. Jie buvo įsitikinę, kad romai, kaip ir žydai, iš prigimties negali pasikeisti ir yra pavojingi germanų rasei“, – priežastis, kodėl persekioti ir romai, aiškina dr. A. Bubnys. Manoma, kad Lietuvoje buvo sunaikina apie 500 romų kilmės asmenų. Tai sudarė trečdalį visos populiacijos.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos romai buvo koncentruojami Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno darbo stovyklose. Kalinimo sąlygos Pravieniškėse buvo itin prastos. Suimtieji gyveno barakuose, dirbo sunkius darbus miške, kentėjo fizines bausmes ir nuolatines patyčias. Nėra tiksliai žinoma kiek, tačiau dalis kalinių – nesugebantys dirbti vaikai ir senoliai – buvo sušaudyta 1943 metais. Artėjant Rytų frontui, kalinius vežė į Lenkijos, Vokietijos ir okupuotos Prancūzijos teritoriją, kur jie buvo verčiami taisyti kelius ar atstatinėti subombarduotus miestus. Pasibaigus karui, gyvi likę romai grįžo į Lietuvą.
Ilga tyla
Tiek Lietuvoje, tiek ir Vakarų pasaulyje apie romų holokaustą pradėta kalbėti daug vėliau nei apie žydų kančią. Jis vis dar nėra pripažįstamas kaip lygiavertė tragedija. Tą, anot dr. A. Bubnio, lėmė kelios priežastys.
„Rytų ir Vidurio Europoje romai gyveno visuomenės paraštėse, jie nebuvo suvokiami kaip integrali bendruomenės dalis, todėl ir minėjimai pradėti rengti palyginus neseniai“, – teigia istorikas. Jis pastebi, kad Europos valstybių politika vis labiau grindžiama tolerantiškumo idėjomis, tad atėjo metas atitinkamai pagerbti ir romų tautos tragediją.
Genocido įamžinimo klausimo ilgai nekėlė ir patys romai. Ši etninė grupė socialiai labiau pažeidžiama nei žydai. Gyvendami kaimų pakraščiuose jie buvo mažiau išsilavinę nei miestuose įsikūrę žydai, turėjo mažiau įtakos. Tačiau situacija pamažu keičiasi. Dr. A. Bubnys prisiminė pernai Genocido aukų muziejuje organizuotą romų holokausto atminimui skirtą parodą. Prie jos organizavimo aktyviai prisidėjo ir patys romai, Panevėžyje išleistos tradicinės romų pasakos, rengiama kita knyga. Įmontuojant „Atminimo akmenis“, įamžinusius keturias panevėžietes romes (o kartu ir visos tautos netektį), prisijungė ir Lietuvos romų bendruomenė.
[1]Ostlandas – Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos okupuotos teritorija, sudaryta iš Latvijos, Estijos, Lietuvos ir dalies Baltarusijos.