Būdama aštuonerių Sonita kartu su šeima ir tūkstančiais tautiečių pabėgo iš Talibano režimo kamuojamo Afganistano į Iraną ieškoti prieblobsčio ir kurti naują gyvenimą. Kaip ir daugelio pabėgėlių, neturinčių reikiamų dokumentų atžalos, mergaitė negalėjo pradėti lankyti mokyklos. Sonita Teherane dirbo valytoja ir pati išmoko skaityti ir rašyti. Talentinga mergina svajoja tapti repere, kuria provokuojančius tekstus, įrašinėja dainas ir muzikinius klipus, nors Irane moterims draudžiama dainuoti.
Kai Sonitai suėjo 16 metų, šeima nusprendė ją ištekinti už 9000 dolerių – tiek pinigų leistų jos broliui nusipirkti žmoną. Afganistane priverstinės nepilnamečių mergaičių santuokos giliai įsišaknijusios ir vis dar palaikomos tradicijų, skurdo, patriarchato ir išsilavinimo stokos. Nepriklausomos žmogaus teisių komisijos duomenimis 15 proc. afganistaniečių mergaičių išteka nesulaukusios 15 metų. Apie 60–80 procentų vaikų santuokų Afganistane yra priverstinės.
Sonitos gyvenimą ir reperės karjeros siekius fiksavusi iranietė režisierė Rokhsareh Ghaem Maghami sumokėjo jos mamai 2000 dolerių, kad susitarimas dėl santuokos būtų atidėtas pusei metų. „Sundance“ kino festivalyje didįjį žiuri ir publikos prizus pelnęs filmas „Sonita“ dalyvauja „Nepatogaus kino“ festivalio konkursinėje programoje, o režisierė atvyko į Lietuvą susitikti su filmo žiūrovais ir sutiko pasikalbėti apie šią sukrečiančią ir įkvepiančią dokumentiką.
Kuo Jus sudomino Sonita? Kodėl nusprendėte jos istoriją perkelti į ekraną?
Kai sutikau Sonitą tokios minties neturėjau. Iš pat pradžių tarp mūsų neužsimezgė joks kontaktas, Sonita su manimi nebuvo itin atvira. Mano pusseserė dirba socialine darbuotoja nevyriausybinėje organizacijoje, padedančioje išsilavinimo negalintiems gauti nepilnamečiams ir dirbantiems vaikams. Ji manęs paprašė padėti surasti Sonitai muzikos mokytoją. Vienas draugas ėmė mano namuose mokyti ją muzikos ir grojimo gitara pagrindų ir taip pradėjau pažinti Sonitą. Pastebėjau kokia ji stipri, ambicinga, su kokiu užsidegimu mokosi ir viską atlieka. Šnekantis sužinojau ir dideles jos svajones. Visas mergaitės gyvenimas man atrodė kaip milžiniška kliūtis, visuomenė buvo nusistačiusi prieš ją, o svajonės neįgyvendinamos. Nusprendusi kurti filmą apie Sonitą, maniau, kad tai bus tamsus filmas, be šviesios properšos. Sonita ateities neturėjo.
Filme užkabinama labai daug temų – pabėgėlių padėtis, skurdas, diskriminacija, nepilnamečių vaikų darbas, švietimo neprieinamumas, tradicijų įtaka, moters padėtis, priverstinės mergaičių santuokos, tačiau pagrindine filmo ašimi pasirinkote Sonitos svajonių išsipildymo siekį.
Tiesa, nes visko į vieną filmą įtraukti negalėjau. Iš pat pradžių laikėmės mergaitės pastangų tapti repere linijos. Ši linija liko pagrindine, bet į ją įsiterpė dar viena tema – priverstinė nepilnamečių mergaičių santuoka. Prieš tai tema filme buvo tik paliesta, nes tai patyrė jos draugės, bet Sonitos mamai ir broliui nusprendus ištekinti ją pačią, filmas pakrypo visai kita, netikėta linkme.
Į filmą pateko viena scena iš Sonitos lankomoje organizacijoje vaikams rengiamų psichodramos užsiėmimų – grupės terapijos metodo, skirto savęs pažinimui, trauminės patirties įveikimui, naujų įgūdžių formavimui. Ką manote apie šiuos užsiėmimus?
Ėjau į kievieną užsiėmimą ir juos filmavau. Deja, filme panaudojau tik vieną epizodą. Sonita atkuria šeimos kelionės iš Afganistano į Iraną sceną, kai jų automobilį sustabdė Talibano kariai. Vėliau ji sukuria kitą kelionės versiją. Filme epizodas veikia kaip Sonitos praeities ir troškimų vizualizacija. Iš tiesų, šių užsiėmimų stebėjimas mane stipriai paveikė ir manau, jog padėjo Sonitai ir kitiems vaikams. Galiu palyginti, nes susiduriu su vaikais, kurie nieko panašaus gyvenime nėra patyrę. Jie iš gyvenimo priima viską, ką gyenimas siūlo, nes nežino ir nėra bandę pagalvoti, kaip galėtų būti kitaip. Sonita mąsto kritiškai ir žino, kad visada gali būti kitas sprendimas. Atsidūrusi blogoje situacijoje, Sonita stengsis rasti išeitį, o ne priimti ir susitaikyti. Šios praktikos taip pat lavina vaizduotę ir stiprina pasitikėjimą savimi.
Irane gyvena apie tris milijonus pabėgėlių iš Afganistano. Bėgę nuo siaubingos padėties savo šalyje, Irane šie žmonės susiduria su dideliais sunkumais ir valdžios nenoru padėti. Daugelis iš jų neturi leidimų gyventi šalyje, pabėgėlio statuso, negali susirasti legalaus darbo, būsto ir netgi gauti išsilavinimo. Papasakokite daugiau apie šią situaciją.
Pabėgėliai iš Afganistano į Iraną keliauja pastaraisiais keturiasdešimt metų. Migracija didžiausią piką pasiekė prasidėjus JAV intervencijai. Itin daug pabėgėlių priklauso diskriminuojamai chazarų tautinei mažumai. Dauguma jų, kaip ir tadžikai, beje, Sonita taip pat priklauso šiai mažumai, neturi dokumentų. Irano valdžia praktiškai jokios pagalbos šiems žmonėms nesuteikia. Pabėgėlių iš Afganistano padėtis yra siaubinga. Daugelis jų gyvena arti skurdo ribos, nes tiesiog neturi sąlygų pragyventi. Neturi nieko. Jų vaikai negali lankyti valstybinių mokyklų, jie negali rasti legalaus darbo ir netgi buto nuomos paieškos gali tapti neįveikiama kliūtimi. Žmonės, neturintys dokumentų neegzistuoja ir neturi jokių teisių. Jeigu kažkas blogo nutinka, policija tai ignoruoja. Jie egzistuoja tik tada, kai patys padaro kažką negero. Oficialiai Afganistane karas pasibaigęs, todėl Irano valdžia mano, kad pabėgėliai privalo grįžti į savo šalį arba bus deportuoti. Tačiau visi žinome, kad Afganistane nėra saugu. Irano valdžia galvoja, kad pigi afganistaniečių darbo jėga vagia darbus iš iraniečių. Tiesa pasakius, aš pati prieš pradėdama filmuoti daug apie šią situaciją nežinojau ir man dėl to gėda. Tai trys milijonai žmonių. Nematomų žmonių. Afganistaniečiai labai skiriasi nuo iraniečių ir čia jie patiria milžinišką diskriminaciją, ne vien valdžios, bet ir visos visuomenės. Nežinojau, kad mergaičių pardavimas santuokai vis dar tokio neįtikėtino masto. Nežinojau kokioje siaubingoje padėtyje gyvena šie žmonės. Prieš tai nebuvau sutikusi tokio žmogaus kaip Sonita, kuris neturėtų jokių tapatybės dokumentų, net gimimo liudijimo. Nuo praėjusių metų vienas aspektas kiek pagerėjo – pradėta leisti, net ir dokumentų neturintiems afganistaniečiams vaikams lankyti valstybinę mokyklą. Labai tuo džiaugiuosi, nors šio laimėjimo tikrai dar negana.
Sonita susidomėjusi repu įsitraukia į aktyvizmą ir kovą už žmogaus teises. Ką manote apie muzikos ir aktyvizmo sąryšį kultūroje?
Kiekvienas socialinis judėjimas, revoliucija, protestas turėjo savo muzikinį foną. Muzika visada buvo naudojama kaip įrankis. Aš Sonitą matau ne kaip dainininkę, bet kaip aktyvistę. Ją pačią tai domina labiau, o muzika yra tik viena iš aktyvizmo formų. Beje, ji nori studijuoti teisę ir dirbti žmogaus teisių srityje. Taip pat ji yra įsitraukusi į kovą prieš priverstinį mergaičių ištekinimą. Nori tai sustabdyti.
Jūs pati pasirodote filme ir įsitraukiate į Sonitos gyvenimą ir istoriją. Mergaitės šeimai nusprendus ją ištekinti, Sonita klausia ar Jūs negalėtumėte jos nupirkti. Atsakote: „Negaliu lįsti į tavo gyvenimą, esu čia tik tam, kad užfiksuočiau tiesą“. Bet visai netrukus sumokate Sonitos mamai, kad ji pusmečiui pratęstų ištekinimo klausimo svarstymą. Nelikote „muse ant sienos“, savo veiksmo neslepiate. Ar buvo sunku priimti tokį sprendimą?
Tai buvo sunkiausiais iššūkis, su kuriuo susidūriau kurdama šį filmą. Sunkiausias visomis prasmėmis. Kaip dokumentinio kino kūrėja turėjau stebėti kas vyks toliau, kaip žmogus – padėti Sonitai. Jeigu būčiau leidusi jai prarasti savo ateitį už 2000 dolerių, visą gyvenimą jausčiau kaltę. Ši tema labai sudėtinga ir slidi. Kai Sonitos mama atvažiavo iš Afganistano jos parsivežti, mano kino kūrėjos smegenų pusė buvo laiminga, nes, iš tiesų, tai puiki istorija. Galvojau, kad neturiu vadovautis jausmais ir keisti filmo eigos, nes sumokėjus pinigus filmas pasibaigs, drama užges, istorija bus nutraukta. Ar padėjusi privalėsiu tai reflektuoti ir minėti filme? Juk nenorėjau savo filme pasirodyti kaip pagrindinio personažo gelbėtoja. Ar tai nėra parodomasis didžiavimasis savimi? Vis dėlto nusprendžiau sumokėti, nieko neslėpti ir pati pasirodyti ekrane. Ne vienas dokumentinio kino režisierius vienaip ar kitaip daro įtaką savo filmų eigai, personažų gyenimui, bet tai slepia. Aš buvau atvira. Susilaukiau labai daug kritikos dėl šio sprendimo.
Dokumentinio kino žanro filmai visuomet kelią kino kūrėjo ir personažo santykio klausimą. Ką manote apie dokumentinio kino konvencijas?
Iš esmės konvensijos apibrėžia dokumentinį kiną. Man jos rūpėjo, bet neberūpi. Manau, kad patį dokumentikos terminą reikėtų pakeisti. Dokumentika nefiksuoja tiesos ir realybės. Norint parodyti tikrą realybę, reikėtų pasitelkti bankų apsaugos kamerų užfiksuotą medžiagą. Nors tos kameros irgi turi ribotą matymą. O jei dar prisimintume „realybę pjaustantį“ montažą. Dokumentika yra tik realybės pretenzija. Aš nesu ta, kuri gali ramiai žiūrėti į neteisybę. Negaliu atsiroboti nuo savo jausmų, todėl nesu profesionali dokumentalistė.
Nevyriausybinė organizacija padėjo Sonitai atvykti į JAV, rado vietą, kur studijuoti, suteikė stipendiją. Filme ši valstybė pasirodo kaip pagrindinis gelbėtojas, tačiau negalima pamiršti fakto kaip šalies politika yra prisidėjusi prie afganistaniečių pabėgėlių situacijos.
Tai pati, net galiu pasakyti, bjauriausia mano filmo dalis. Tiesa, amerikiečiai vienintėliai pasiūlė pagalba Sonitai ir padėjo, negalėjau to neminėti filme, nes tai iš esmės pakeitė jos gyvenimą. Tačiau visiškai sutinku ir labai nesidžiaugiu šia filmo politine žinute. Visuomet turi labai kritiškai ir atsargiai vertinti, kokių paskatų vedamas kažkas siūlo pagalbą. Nemanau, kad tai buvo vien iš geranoriškumo. O filmas galbūt ir įtvirtino jų siektą gelbėtojo įvaizdį.
Šimtai tūkstančių afganistaniečių palieka šalį. Dėl Jūsų papasakotos situacijos Irane ir dėl kitų priežasčių jie toliau keliauja į Vakarus. 2015-ais ir šiais metais vieni iš trijų daugiausiai Europoje prieglosčio prašančių šalių atstovų išlieka afganistaniečiai. Europoje pabėgėliai – viena aktualiausių ir svarbiausių temų. Ji kelia mūsų santykio su tais, kurių nepažįstame ir mūsų pačių tapatybės klausimus. Ar šis filmas gali keisti požiūrį į pabėgėlius?
Tikiuosi, kad šis filmas pateikia tikrą Irano vaizdą ir suteikia daugiau informacijos apie Afganistano pabėgėlių padėtį. Manau, filmas parodo, kad negalima visų Vidurio Azijos šalių sumesti į vieną katilą – mes juk labai skirtingi. Žmonės neklausia kas sukelia šiuos karus, nesidomi kodėl pabėgėliai palieka savo šalis. Žiniasklaida pateikia neteisingą, supaprastintą ir netikrą istorijos paveikslą. Filmais noriu pasakoti istorijas, kurios griautų šią žmonių sąmonėse jau įrašytą informaciją. Žinoma, paprasčiau laikytis žiniasklaidos ir nuogirdų suformuoto vaizdo ir labai nepatogu jį keisti. Be to labai sunku dalytis savo duona su kitais, ypač tais, kurių nepažįsti. O jeigu jie dar iš Vidurio Azijos ir musulmonai… Tikiuosi, kad pažiūrėję filmą žiūrovai geriau supras, kodėl žmonės bėga į Vakarus ir kur slypi problemos šaknys. Viliuosi, jog pabėgėliai nebus skirstomi į tuos, kurie bėga nuo karo ir kitų, pavyzdžiui, ekonominių paskatų vedamųjų. Filmą rodau ir pabėgėlių stovyklose siekdama suteikti žmonėms vilties, įkvėpti atrasti savo potencialą ir siekti svajonių.
