Lietuvoje draudžiama diskriminuoti žmones dėl jų vartojamos kalbos, visgi toks draudimas nėra absoliutus. Pavyzdžiui, tai nereiškia, kad viešosios paslaugos privalo būti teikiamos kita nei valstybine kalba. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkė Renata Vanagėlienė pastebi, kad kartais dėl to iškyla keblių situacijų, virstančių ir skundais.
„Svarbiausia, nepaisant kalbos barjerų, nepalikti žmonių be viešųjų paslaugų. Taip, turime valstybinę kalbą saugančius teisės aktus, tačiau verta nepamiršti ir elementaraus žmogiškumo bei lankstumo, ypač tokiais atvejais, kai kalbama apie sveikatą ir būtinąsias paslaugas“, – sako R. Vanagėlienė.
Apie diskriminaciją dėl kalbos – pokalbis su Tarnybos teisininke.
Diskriminacija dėl kalbos, kuo ji gali pasireikšti?
Tokią diskriminaciją galėtume nustatyti, jei susiklostytų situacija, kai žmogui dėl jo vartojamos kalbos taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Kitaip tariant, kalbos pagrindu būtų pažeistos jo teisės visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime – dirbti, mokytis, gauti gydymo paslaugas ir panašiai.
Diskriminaciją dėl kalbos draudžia Lygių galimybių įstatymas. Tiesa, yra išlygų. Pavyzdžiui, diskriminacija nėra laikomi kitais įstatymais įtvirtinti reikalavimai mokėti valstybinę kalbą ar aptarnauti tik valstybine kalba.
Kaip dažnai ir dėl ko žmonės skundžiasi?
Skundų dėl kalbos gauname gana retai, jie yra vienetiniai, nors, reikia pastebėti, jų po truputį daugėja. Iš mūsų patirties, diskriminacija dažniausiai pasireiškia paslaugų srityje.
Dėl keblumų, susijusių su kalba, gyventojai dažniausiai mums skundžiasi apsilankę medicinos įstaigose. Užsirašę konsultacijoms ar paskambinę greitajai pagalbai, jie tikisi, kad bus aptarnauti užsienio kalba, dažniausiai rusiškai, o medikai šia kalba aptarnauti atsisako. Čia reikėtų pažymėti, kad gydytojai ar skubios pagalbos personalas neprivalo mokėti ir aptarnauti užsienio kalbomis, to nenumato jokie teisės aktai. Šią nuostatą patartina apsibrėžti ir įstaigų darbo tvarkos aprašuose. Kita vertus, kalbant apie skubią ir būtiną pagalbą, jos galimybės neturėtų būti apribotos, ypač šiuolaikinių technologijų kontekste.
Taip pat gyventojai dažnai mini, kad jų yra klausinėjama, kiek laiko jie gyvena Lietuvoje ir kodėl iki šiol neišmoko lietuviškai. Tokios pastabos girdimos ne tik iš gydytojų, bet ir iš skubios pagalbos dispečerių. Mūsų vertinimu, tokie klausimai nėra etiški ir gali turėti priekabiavimo požymių, kadangi nėra susiję su paslaugų teikimu – žmogus kreipėsi medicininės pagalbos, o ne komentarų apie jo kalbos gebėjimus. Tad tirdami tokius skundus, paslaugų teikėjams visuomet rekomenduojame su žmonėmis bendrauti tik dalykiškai. Juk ne visi asmenys turi vienodas galimybes išmokti kalbą, reikėtų turėti omenyje, kad tas galimybes gali riboti ir laikas, ir finansai, ir gebėjimai, ir kitos aplinkybės.
Taip pat girdėjome ne vieną prekybos centrų klientų (-čių) nusiskundimą dėl to, kad pardavėjos (-ai) prie kasų su jais bendravo ne lietuvių kalba. Išties, žmonės turi teisę tikėtis, kad juos aptarnautų lietuviškai, juo labiau, kad tokią teisę numato ir įstatymai. Kita vertus, prekybos centruose dirba nemažai užsieniečių, kurie dar tik mokosi lietuviškai, tad čia praverstų tam tikras supratingumas. Galbūt žmonės mažiau piktintųsi, jei iš karto suvoktų, kad prieš juos stovi kalbos dar tik besimokantis darbuotojas (-a). Tam pasitarnautų ir tarnybinės darbuotojų kortelės, kuriose būtų matoma tokia informacija.
Esame gavę skundą ir dėl vairavimo egzamino – žmogus nurodė, kad „Regitra“ jam neleido laikyti vairavimo egzamino rusų kalba. Kreipusis į paslaugų teikėją, šis paaiškino, kad tokia galimybė visgi yra, tik reikia iš anksto perspėti, kad egzamine dalyvaus ir vertėjas. „Regitra“ tuomet galėtų pasiruošti, suteikti vertėjui vietą automobilyje ir panašiai. Taigi skundas šiuo atveju nebuvo pagrįstas.
Jei pardavėjas ar gydytojas (-a) moka, pavyzdžiui, rusų ar anglų kalbą, bet darbo metu tiesiog nenori ja bendrauti su atėjusiu žmogumi ar kolega. Ar turi teisę tas žmogus tuo oficialiai skųstis?
Išties, net ir mokantys vieną ar kitą užsienio kalbą specialistai (-ės) gali nenorėti aptarnauti ta kalba jau vien dėl to, kad kalbos žinių jiems gali nepakakti. Tai ypač svarbu medicinoje, kai reikia tiksliai ir sklandžiai papasakoti apie diagnozę, prognozes, gydymo metodus ir pan. Tad aptarnauti užsienio kalba gydytoja(s) gali tik jei pats to nori ir jaučiasi kompetentinga(s) tai daryti ir jei tokia galimybė įtvirtinta pareigybės apraše.
Kaip vertinate darbo skelbimus, kuriuose yra pateikiami reikalavimai mokėti vieną ar kitą užsienio kalbą? Kokiais atvejais toks reikalavimas gali būti diskriminacinis?
Darbdaviai turi teisę iš kandidatų (-čių) reikalauti užsienio kalbos žinių, jei tai reikalinga konkrečiai pozicijai: darbui su tarptautiniais dokumentais, klientais iš užsienio, komandiruotėmis, dalyvavimu tarptautiniuose projektuose, renginiuose ir panašiai. Jei tokio pagrindimo nebūtų, tuomet pagrindas diskriminacijai dėl kalbos galėtų atsirasti.
O jei žmogus į darbą nebūtų priimtas, nes kalba, tarkime, tik rusiškai?
Valstybinės kalbos mokėjimas darbui Lietuvoje gali būti pagrįstas ir teisėtas reikalavimas. Bet apskritai priimti į darbą užsienio kalba kalbantį asmenį niekas nedraudžia, viskas priklauso nuo darbdavio valios ir atliekamų darbo funkcijų. Tam, kad darbuotojas (-a) būtų supažindintas (-a) su darbo sauga ir darbo sąlygomis, šias tvarkas, sutartis ir kitus dokumentus galima išversti į kelias kalbas. Pavyzdžiui, lenkų, anglų ar kitas. Jei tai yra komandiniai darbai, svarbu, kad kolektyvas susikalbėtų ir procesai vyktų sklandžiai. Tikrai yra pareigų, kur kalba nėra tokia svarbi. Priėmus į darbą kitakalbį žmogų, galima sudaryti sąlygas jam ar jai tobulinti valstybinės kalbos įgūdžius.
Ką patartumėte žmonėms, kurie nemoka ar sunkiai kalba lietuvių kalba, ir kreipiasi į gydytojus ar valstybines įstaigas, kur jų gali nesuprasti? Kaip pasiruošti tokiems vizitams?
Visų pirma, vertėtų iš anksto pasidomėti aptarnavimo užsienio kalba galimybėmis, poliklinikose ir ligoninėse yra ir kitomis kalbomis aptarnaujančių medikų. Kalbant apie valstybines įstaigas, vertėtų žinoti, kad lietuvių kalba joms yra privaloma. Gyventojų aptarnavimas pirmiausia vyksta lietuvių kalba. Žinoma, norėdamos užtikrinti, kad tautinės bendruomenės gautų kokybišką informaciją ir paslaugas, institucijos, pagal poreikį, gali organizuoti paslaugų teikimą ir kitomis kalbomis. Taip pat, kreipiantis į institucijas ar įstaigas, galima pasirūpinti nuvykti su vertėju (-a) ar žmogumi, galinčiu padėti susikalbėti lietuviškai.
Ką savo ruožtu patartumėte darbuotojams (-oms) ir jų darbdaviams (-ėms), kuriem tenka dažnai aptarnauti klientus, nekalbančius ar sunkiai kalbančius lietuviškai?
Mes rekomenduojame nusistatyti aptarnavimo taisykles kalbos atžvilgiu, taip pat viešai pateikti informaciją, kokiomis kalbomis tam tikras specialistas (-ė) aptarnauja. Geriausia, kad apie tokią tvarką žmonės būtų informuojami jau pradiniame aptarnavimo etape, pavyzdžiui, registruojantis pas gydytoją.
Dar vienas svarbus dalykas – pasistengti bendrauti dalykiškai bei korektiškai, išvengiant asmeniškumų, neapykantos kalbos apraiškų, galimo žeminimo.
Ar galimos tokios situacijos, kai darbuotojas (-a) privalo bendrauti su žmogumi jo gimtąja kalba?
Situacijose, kuriose užsieniečiai ar kiti lietuviškai nekalbantys asmenys yra pažeidžiamoje pozicijoje, privalu užtikrinti vertimą į jiems suprantamą kalbą. Pavyzdžiui, jei asmuo, nemokantis lietuvių kalbos, yra pripažintas nukentėjusiu nuo nusikaltimo, teisinis procesas, jo ar jos teisės ir pareigos privalo būti išaiškintos kalba, kurią šis žmogus supras. Pabrėžtina, jog nors teismo posėdžiai taip pat vyksta valstybine kalba, proceso dalyviams (-ėms) garantuojama teisė į vertėjo paslaugas. Kitas pavyzdys – prieglobsčio prašytojai (-os). Jei yra požymių, kad sulaikymo vietoje, pasienio kontrolės punkte ar tranzito zonoje atsidūrę užsienietis ar užsienietė gali kreiptis dėl prieglobsčio, tokiam asmeniui informaciją apie šią teisę ir procedūras privalu pateikti jam ar jai suprantama kalba.
Lietuvoje gyvena per 200 tūkst. užsieniečių, ir, ko gero, natūralu, kad iškyla įvairių nesusipratimų dėl kalbos. Kas yra svarbiausia juos sprendžiant?
Kartais verta paieškoti kompromisų tiek įvairioms įstaigoms, tiek ir verslui, mat paslaugų teikimas kitomis nei lietuvių kalbomis gali praplėsti klientų ratą, pagerinti komunikaciją su valstybinės kalbos nemokančiais vartotojais (-omis). Iš kitos pusės, negalime visos atsakomybės perkelti vien paslaugų teikėjams. Tad aktyvesnis ir kompleksiškesnis pačių kitakalbių užsieniečių integracijos skatinimas taip pat yra labai svarbus veiksnys, siekiant išvengti konfliktų ir nesusipratimų.
