„Prieš dvidešimt metų vadovo paplekšnojimas kolegei per sėdmenis, taip parodant „padrąsinantį“ bendravimą, buvo suvokiamas kaip norma ir toleruojamas net ir sukandus dantis, o dabar yra kitaip“, – sako nuo 1999-ųjų seksualinio priekabiavimo darbe atvejus tirianti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkė Laima Vengalė-Dits.
Interviu teisininkė dalijosi patirtimi, kas yra sunkiausia seksualinio priekabiavimo bylose, kaip keitėsi visuomenės nuostatos apie lyčių stereotipus, ir ką reikėtų daryti, kad užkirstume kelią tokiam elgesiui.
Pirmasis Jūsų tyrimas Tarnyboje buvo seksualinio priekabiavimo darbe atvejis. Papasakokite apie jį plačiau.
Tarnyboje pradėjau dirbti, kai buvo paskirta pirmoji lygių galimybių kontrolierė. Jai buvo pavesta vykdyti 1999 m. įsigaliojusio Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo įgyvendinimo priežiūrą. Būtent šiuo įstatymu buvo uždrausta diskriminacija dėl lyties, taip pat ir seksualinis priekabiavimas. Taip, kiek pamenu, pirmasis skundas dėl seksualinio priekabiavimo buvo priskirtas būtent man. Skundą mums pateikė vyras, bet jis nebuvo pripažintas pagrįstu. Visgi labiau įstrigo antrasis tyrimas, kuris buvo itin sudėtingas. Moteris pasiskundė, kad kolega prie jos priekabiavo darbo vietoje. Seksualinio priekabiavimo veiksmus vykdęs vyras neneigė priekabiavimo fakto, tačiau aiškino jį kaip pajuokavimą. Nors nukentėjusiai moteriai tai visiškai nebuvo juokinga. Darbuotoja patyrė didelį emocinį sukrėtimą, kuris atsiliepė ir fizinei sveikatai. Tuo atveju skundo nagrinėjimas buvo komplikuotas ir teisinės atsakomybės taikyti negalėjome, nes apskųstasis turėjo diplomatinį neliečiamumą.
Kokia yra seksualinio priekabiavimo bylų specifika, kokios tai įprastai būna situacijos?
Iš mūsų patirties, dažniausiai priekabiauja įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas, padalinio vadovas arba tiesiog kolega. Beveik visada nukenčia pavaldinė moteris. Tiesa, pamenu keletą skundų, kur pareiškėjai tvirtino, esą prie jų priekabiavo moteris. Pasitaikė tokių atvejų, kai artimi, intymūs santykiai, vykę tarp bendradarbių, buvo priimtini abiems pusėms. Tačiau, vienam iš jų atsisakius toliau tęsti tokius santykius, kita pusė ėmė grasinti, kad sumažins darbo užmokestį, pablogins darbo sąlygas, sukurs nemalonią aplinką darbe.
Su kokiais iššūkiais susiduria nukentėję asmenys? Kas sunkiausia tiriant tokius atvejus?
Nukentėję asmenys patiria emocinį šoką, taip pažeidžiamas psichinis ir fizinis neliečiamumas. Tai yra grubi intervencija į privatų gyvenimą, o tokiais atvejais žmonės nėra linkę kalbėtis apie tai, kas nutiko. Tad nukentėjusiems žmonėms labiausiai reikia psichologinės pagalbos. Jei kalbame apie seksualinį priekabiavimą darbe, žinoma, atitinkamai turi reaguoti darbdavys, imtis priemonių, kad nukentėjęs asmuo būtų apsaugotas nuo kontakto su priekabiautoju, pasiūlyti psichologinę pagalbą.
Sunkiausia tokiose bylose būna surinkti priekabiavimą patvirtinančius įrodymus. Neretai liudytojai atsisako teikti paaiškinimus, nes bijo prarasti darbdavio pasitikėjimą ir nenori gadinti santykių su vadovu (ypač, kai priekabiavimo veiksmus vykdo vadovas).
Taip pat, kalbant apie seksualinį priekabiavimą, reikia pažymėti, kad mes matome tik mažą dalį to, kas vyksta. Moterys vis dar gana retai drįsta kreiptis į institucijas, baimindamosi neigiamų pasekmių savo karjerai, asmeniniam gyvenimui, kitos moterys gėdijasi apie tai kalbėti, bijo, kad apie patirtą seksualinį priekabiavimą nesužinotų sutuoktinis, partneris, draugas.
Kai kuriems žmonėms kyla klausimų ar dvejonių, kokį elgesį galima traktuoti kaip seksualinį priekabiavimą, o kokio ne. Pavyzdžiui, vyras apkabina kolegę per liemenį darbo vakarėlio metu, ar tai jau priekabiavimas?
Čia svarbu prisiminti, kad seksualinis priekabiavimas visada yra nepageidaujamas elgesys. Juo žeminamas žmogaus orumas, sukuriama bauginanti, žeminanti, įžeidžianti aplinka. Taigi, jeigu vakarėlio metu apsikabinimas yra abiems pusėms malonus ir priimtinas, veiksmas atliekamas esant asmens aiškiam sutikimui, tai nebūtų seksualinis priekabiavimas. Pats žodis priekabiavimas jau turi neigiamą prasmę. Kitaip tariant, priekabiavimo veiksmai vyksta prieš žmogaus valią ir tai gali būti tiek fiziniai veiksmai, tiek žodžiai, tiek įvairūs gestai bei kitais būdais ir priemonėmis išreikštas nepageidaujamas elgesys.
Kokiais atvejais patartumėte imtis veiksmų, kreiptis į institucijas, o kokiais galbūt pakaktų pokalbio su priekabiavusiu asmeniu?
Nėra universalaus recepto visiems atvejams. Kiekvienas atvejis yra individualus priekabiavimo būdu, elgesio trukme, pasikartojamumu, sukuriamomis pasekmėmis bei daugybe kitų veiksnių, kuriuos būtina įvertinti. Tačiau nukentėjusiam asmeniui, kuris kartu su priekabiautoju dirba vienoje organizacijoje, greičiausiai bus sunku ir nesaugu tęsti darbinę veiklą, esant nuolatinei priekabiavimo grėsmei. Be abejonės, galima pasakyti priekabiautojui, kad liautųsi, tačiau nereikia teisintis ir aiškintis, pasakoti apie savo išgyvenimus. Be to, reikia turėti omenyje, kad ne visi žmonės gebėtų tokiose situacijose aiškiai ir tiesiai išreikšti, kad tokie veiksmai yra nepageidaujami. Baimė, įtampa gali blokuoti bet kokios valios pasireiškimą, žmogus gali būti šokiruotas netikėto priekabiautojo elgesio, pasimetęs ir todėl ne visada gali būti pajėgus sustabdyti priekabiavimo veiksmus, pasakyti griežtą „ne“. Tad patartina apie vykstančius priekabiavimo veiksmus nedelsiant žodžiu arba raštu informuoti darbdavį. Būtent darbdavys privalo užtikrinti nukentėjusio asmens saugumą darbe, sudaryti tokias darbo sąlygas, kad asmuo darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo. Darbdavys taip pat privalo imtis priemonių tokiems atvejams tirti, kuo greičiau juos ištirti bei priimti pagrįstus, objektyvius sprendimus.
Tarnybos užsakymu atliktos apklausos rodo, kad kai kurie ilgus metus įsišakniję lyčių stereotipai Lietuvoje kinta. Pavyzdžiui, gyventojai nebemano, kad vyras turi uždirbti daugiau už partnerę arba kad vyrams nedera verkti. Taip pat gyventojai nebetoleruoja, kai berniukai tampo mergaitėms už kasų ar kilnoja sijonus. Iš jūsų praktikos, kaip šalyje keičiasi suvokimas, kas yra seksualinis priekabiavimas?
Seksualinis priekabiavimas vyko anksčiau, vyksta ir dabar. Tik, sakyčiau, pastaruoju metu žmonės geriau suvokia, kokie veiksmai gali būti vertinami kaip seksualinis priekabiavimas. Atsiradus seksualinio priekabiavimo reglamentavimui, išsamiai aprašant tokio pobūdžio įvykius žiniasklaidoje, jaučiant #MeToo judėjimo pasekmes, tolerancija tokiam elgesiui mažėja.
Prieš dvidešimt metų vadovo paplekšnojimas kolegei per sėdmenis ar nuolatinis apsikabinimas per pečius, juosmenį, taip neva parodant „padrąsinantį“, „kolegišką“ bendravimą, seksualinio pobūdžio juokelių, anekdotų pasakojimas, neretai buvo suvokiami kaip norma, be to, toleruojami net ir sukandus dantis. Dabar tai jau nebėra laikoma norma, ypač darbo teisinių santykių srityje. Ne paslaptis, kad tarp įvairių profesijų žmonių vyrauja skirtingi bendravimo įpročiai, kultūra, tačiau akivaizdu, kad dabar jaunesnio amžiaus asmenys, kurie įsilieja į darbo kolektyvus, gerokai kritiškiau vertina bet kokį kolegų elgesį, kuriuo kėsinamasi į jų privatumą, fizinį, psichinį neliečiamumą.
Pakito ir požiūris į pačią seksualinio priekabiavimo sąvoką, kuri dar prieš kokius dvidešimt penkerius metus didelei visuomenės daliai kėlė juoką, atrodė kaip moterų sugalvota problema. Be abejonės, toks supratimas nunyko, o ir griežtesnis teisinis reglamentavimas prisidėjo prie visuomenės nuostatų pokyčių. Seksualinis priekabiavimas imtas suvokti kaip rimtas teisės pažeidimas.
Kaip vertinate Lietuvos teisinę bazę, kuri reglamentuoja seksualinį priekabiavimą? Kokius pokyčius jai siūlytumėte?
Žiūrint į teisės aktus, šiuo metu seksualinis priekabiavimas iš esmės nėra draudžiamas viešojoje erdvėje: baruose, klubuose, sporto klubuose, viešajame transporte. Tačiau panašiose vietose seksualinio priekabiavimo veiksmai tikrai nėra reti. Tai, beje, rodo ir įvairūs tyrimai bei apklausos, dėl tokių atvejų žmonės kreipiasi ir į Tarnybą. Todėl siūlome įtvirtinti administracinę atsakomybę, kuri būtų taikoma seksualinio priekabiavimo veiksmus vykdžiusiam asmeniui viešojoje erdvėje.
Taip pat siūlome Baudžiamajame kodekse, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už seksualinį priekabiavimą, atsisakyti priekabiautojo ir aukos priklausomumo požymio. Pavyzdžiui, už seksualinį priekabiavimą darbe šiuo metu baudžiama tik tuomet, jei priekabiauja vadovas (-ė). Jei pavaldumo ar priklausomumo ryšio nėra, už tokį elgesį baudžiamoji atsakomybė netaikoma, bet jau kol kas.
Kokį vaidmenį apskritai atlieka Tarnyba, kalbant apie seksualinį priekabiavimą?
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba dar nuo 1999 m. tiria seksualinio priekabiavimo atvejus darbo teisinių santykių srityje. Vėliau lygių galimybių įstatymai keitėsi, dėl to seksualinis priekabiavimas buvo uždraustas švietimo, mokslo, studijų srityje, prekių ir paslaugų teikimo srityje, profesiniu pagrindu vienijamų organizacijų veikloje.
Tarnyba dažnai pažymi, kad už priekabiavimą, įskaitant seksualinį, visų pirma yra atsakingi darbdaviai. Ką jie turėtų daryti, kad užkardytų kelią seksualiniam priekabiavimui?
Darbdaviai turėtų būti pasitvirtinę priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo prevencijos taisykles, kuriose būtų aiškiai aprašyta, kokių veiksmų privalu imtis, kai yra gaunamas pranešimas apie seksualinį priekabiavimą. Patartina pasitvirtinti profesinio elgesio bendravimo taisykles, galima netgi aprašyti vartojamų žodžių, išsireiškimų, juokelių, anekdotų leistinumą darbo aplinkoje, taip pat jų turinį, kad darbo aplinkoje vartojami žodžiai, elgesys nesukeltų darbuotojams nesmagių, žeidžiančių, seksualinio pobūdžio užuominų. Galima patvirtinti ir taikyti gaires, taisykles, kuriose būtų aprašyti pasisveikinimų su kolegomis, komplimentų sakymo, išvaizdos, privataus gyvenimo aptarinėjimo klausimai. Darbinėje aplinkoje yra sukuriami kiti elgesio standartai ir čia ypač svarbu, kad darbuotojai galėtų jaustis saugiai, nepatirtų priekabiavimo ar seksualinio priekabiavimo veiksmų.
Taip pat svarbu, kad priekabiavimo prevencijos taisyklės nenugultų stalčiuose ar dokumentų laikmenose ir apie jas nuolat būtų primenama, rengiami mokymai, teiraujamasi darbuotojų nuomonės, koks elgesys, jų nuomone, turi priekabiavimo požymių, ko jie norėtų vengti darbo aplinkoje, kas darbuotojams padėtų sukurti saugią darbo aplinką.
Svarbu, kad patys darbdaviai, jų atstovai laiku, atsakingai reaguotų į visus pranešimus apie seksualinį priekabiavimą, kad sudarytų nepriklausomas komisijas tokiems veiksmams tirti, kad užtikrintų aukos ir priekabiautojo kontakto nebuvimą bei pagalbą nukentėjusiam asmeniui.
Apklausa atlikta įgyvendinant projektą „VIOLET – darbovietės be seksualinio priekabiavimo ir smurto“. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos. Požiūris, pateikiamas turinyje, atspindi autorių poziciją ir nebūtinai sutampa su Europos Sąjungos ir Europos Komisijos nuomone. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija neprisiima atsakomybės už išreikštą poziciją.
