(N-18)
Vakar Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT) nustebino muzikos gerbėjus, nurodydama nutraukti sunkiojo metalo grupės „Iron Maiden“ koncerto reklamą. Krauju pasruvusią širdį laikanti pabaisa reklaminiuose grupės plakatuose gąsdina vaikus, nusprendė tarnyba. Dėl reklamos į ŽEIT kreipėsi gyventojai ir neįvardintos institucijos.
Organizatoriams svarstant, kuo pakeisti reklamą ir stebintis, kad jokioje kitoje šalyje „Iron Maiden“ nebuvo susidūrusi su tokiomis problemomis, prisiminkime įdomiausius ir daugiausiai diskusijų Lietuvoje sukėlusius cenzūros ir bandymų cenzūruoti atvejus.
10. 2006 m. UB „Kalnapilio-Tauro grupė“ užsitraukė reklamos priežiūros institucijų ir tikinčiųjų nemalonę, kai alaus pardavimus skatinančios akcijos reklamoje pavaizdavo vinilines plokšteles sukantį, smagiai nusiteikusį Rūpintojėlį. Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir Vyskupų konferencijos atstovai tuo metu vieningai pasmerkė reklamą kaip įžeidžiančią religinius jausmus, nepagarbią, vulgarią ir pažeidžiančią „visuomenės moralės principus“.
9. 2012 m. Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, kurio vienoje iš scenų į Jėzaus paveikslą neva mėtomi ekskrementai (iš tiesų – rankinių granatų imitacijos), sukėlė tikrą audrą konservatyvesniuose visuomenės sluoksniuose. Seimo nariai, reikšdami pasipiktinimą, inicijavo parlamentinę rezoliuciją ir ragino spektaklį atšaukti. Konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė tuomet teigė, kad spektaklis skaldys visuomenę, skatins lietuvius nepasitikėti Europa, ir reikalavo, kad visi Europos barbarai patrauktų rankas nuo Jėzaus paveikslo. Tuometinis Kultūros ministras Arūnas Gelūnas spaudimą atlaikė ir spektaklio cenzūruoti nesutiko. Prie teatro abi spektaklio rodymo dienas buvo protestuojama, giedamos giesmės ir kalbamas rožančius.
www.lifo.gr nuotr.
8. 2012 m. dizaineris Robertas Kalinkinas buvo priverstas nutraukti savo kolekcijos reklamą, kurioje Jėzų ir mergelę Mariją primenantys modeliai švelniai rožiniame fone džiaugėsi naujais rūbais – dizainerio kurtais džinsais ir suknele. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija nusprendė, kad reklama nepagarbiai ir netinkamai naudojo religinius simbolius, todėl įžeidė visuomenės garbę ir orumą. Dizaineriui apskundus sprendimą, byla nukeliavo net iki Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo. Šis, pasirėmęs Lietuvos Vyskupų konferencijos pateiktu 100 tikinčiųjų pasirašytu raštu, kad plakatai žeidžia jų jausmus, nusprendė, jog reklama prieštarauja visuomenės moralei. Dizaineris su ŽTSI pagalba 2014 m. kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą dėl saviraiškos laisvės apribojimo. 2013 m. Reklamos įstatymas buvo papildytas, uždraudžiant reklamą, kurioje niekinami Lietuvoje įregistruotų religinių bendruomenių religiniai simboliai.
Roberto Kalinkino kolekcijos reklama, Redos Mickevičiūtės nuotr.
7. 2014 m. cenzūros taikinyje atsidūrė paauglių juodojo humoro ikona Whydotas, su broliu sukūręs ir www.youtube.compaskelbęs vaizdo klipą “Šėtone, prašau“. „Šėtone prašau, nupirki mano sielą už leidimą taškyti vaikų galvas į sieną, … jeigu pagaučiau aš vaiką, galėčiau jo mėsą sušaldyt, suvalgyt, kaulus vietoj malkų suskaldyt…“, dainavo sau gitara pritardamas Whydotas. Abu vaikinai Anykščių rajono apylinkės teismo buvo nuteisti už neapykantos kurstymą ir raginimą smurtauti bei susidoroti su vaikais kaip socialine grupe, nors baudžiamasis kodeksas tokio atsakomybės pagrindo ir nenumato.
6. Kiaulienos burgeriais ir šonkauliais iki tol garsėjusi užkandinė „Keulė rūkė“ 2015 m. pagarsėjo ir savo reklamomis socialiniuose tinkluose. Po teroristinių išpuolių Paryžiuje užkandinė nusprendė išreikšti savo pažiūras į religiją – paskelbė barbekiu padažu apvarvinto psalmyno nuotrauką ir pakvietė ne melstis už tuos, kurie „zhuvo dėl religiniū fanatikū kaltės“, o mėgautis kiekvienu momentu ir švęsti gyvenimą. Sulaukę nemenko visuomenės pasmerkimo už „chuliganišką rinkodarą“, „Keulė Rūkė“ tąkart sankcijų išvengė. Prieš tai užkandinė jau buvo įspėta dėl paslėptos tabako gaminių reklamos, taip pat buvo užsitraukusi lietuvių kalbos priežiūros institucijų nemalonę dėl vartojamo žargono.
Keule Rūkė nuotr.
5. 2013 m. pasakų knygą vaikams „Gintarinė širdis“ išleidęs Lietuvos edukologijos universtitetas pats ją iš leidybos ir išėmė, gavęs pasipiktinusių Seimo narių raštą dėl neva knygoje skleidžiamos homoseksualumo propagandos. Knygos autorė Neringa Dangvydė tris pasakas skyrė tos pačios lyties porų meilės ir draugystės istorijoms. Pasakų turinį išnagrinėjusi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nusprendė, kad šios pasakos kenkia nepilnamečiams, nes jie gali pamanyti, jog tos pačios lyties porų santykiai yra „normalūs ir savaime suprantami“, ir nurodė knygą platinti su ženklu N-14. Byla šiuo metu keliauja po teismus.
4. 2013 m. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba cenzūravo vieną iš Lietuvos gėjų lygos vaizdo klipų, kvietusių į eitynes „Už lygybę“. Ekspertai nusprendė, kad užrašas „Už šeimų įvairovę“ ant klipe rodomo vyro marškinėlių daro neigiamą poveikį nepilnamečiams, nes skatina kitokią, nei Lietuvos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos ir šeimos kūrimo samprata. LRT nurodyta vaizdo klipą transliuoti po 23 val. su įspėjančiu ženklu „S“. Su panašia cenzūra Lietuvos gėjų lyga susidūrė ir 2014 m., kai televizijos atsisakė transliuoti socialinę reklamą, skatinusią keisti požiūrį į homoseksualios orientacijos žmones, o ŽEIT ir vėl klipą įvertino kaip darantį neigiamą poveikį nepilnamečiams.
3. 2015 m. Kauno teisėsauga patraukė baudžiamojon atsakomybėn istorijos studentę Viktoriją Kolbešnikovą. Mergina teisiama už tai, kad 2015 m. vasario 16 d. kartu su draugais Kauno centre iškabino plakatus, protestuojančius prieš valstybės politiką migrantų atžvilgiu: „Sudegink Ruklą, deportuok vyriausybę, imigrantai welcome!“. Teisme Viktorijai tenka gintis nuo kaltinimų neva raginus susidoroti su Ruklos gyventojais bei šalia miestelio dislokuotais kariniais padaliniais, deportuoti vyriausybę ir pasikviesti čia „žaliųjų žmogeliukų“ iš rytų. Būtent tokias žinutės interpretacijas byloje pateikė Žurnalistų etikos tarnybos ekspertas.
2. 2016 m. Albinas B. naujienų portale delfi.lt parašė komentarą, kuriame išvadino Lietuvos žvalgybos pareigūnus „pedofilais“ ir „provokatoriais“, ir… buvo nuteistas už tai, kad savo komentaru, anot teismo, „viešai niekino žmonių grupę – žvalgybininkus, skiriamą pareigų, socialinės padėties pagrindu, skatino neapykantą jų atžvilgiu”.
1. 2016 m. Valstybės saugumo departamentas pristatė grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą, o Departamento vadovas paskelbė, jog siūlys įstatymų leidėjams kriminalizuoti dezinformaciją. Anot VSD, dezinformacija – tai „veika, kai viešai skleidžiama melaginga informacija, siekiant pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams ar destabilizuoti padėtį valstybėje“. Su šiuo Kinijos, Irano, Vietnamo, Azerbaidžano ir panašių šalių antivalstybinę propagandą draudžiančius įstatymus primenančiu siūlymu visuomenė susipažinti negali. Nors teisėkūros procesas valstybėje iš esmės turėtų būti viešas, VSD siūlymai kol kas kruopščiai slepiami. 2014 m. informacinės erdvės saugumo tikslais buvo apribotas rusiškų televizijos kanalų retransliavimas, tačiau panašu, jog saugumo institucijoms saugumo, net ir žodžio laisvės kaina, niekada nebūna per daug.
ppcorn.com nuotr.
