Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Feministėms, kurioms spalvos – tiesiog spalvos

Dovilė Jakniūnaitė, Vito Jadzgevičiaus, Vilniaus universitetas nuotr.

Dovilė Jakniūnaitė | 2016 04 04

Kartą supykdžiau seserį, kai pastebėjau, kiek daug rožinių drabužių turi dvi jos mergaitės. „Nėra blogų spalvų“, – gavau griežtą atsakymą. Beveik tą patį komentarą – „taigi spalva yra tik spalva!“ – išgirdau ir viename mažame feminisčių susitikime, skirtame kovo 8 d. vykusioms eitynėms už moterų teises aptarti. Atrodo, naujai nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą tokios buvo suorganizuotos. Minėta reakcija buvo atsakymas į kritiką dėl rožinės plakato spalvos. Eitynes palaikau, dalyvavau ir dėl jų džiaugiuosi. Žinau, kaip sunku tokius renginius organizuoti, kiek derinimosi, nuolaidų ir darbų tenka padaryti. Ir kaip neprisidėjusių kritika gali žeisti.

Tačiau lygiai taip pat manau, kad feminizmas yra susijęs su nuolatiniu mąstymu, kas esame ir kaip norime būti matomos, su pastangomis suprasti, su kokiomis struktūromis kovojama ir kodėl tai daroma. Todėl ir rašau tik feministėms, kurioms diskusijos apie rožinę spalvą yra smulkmeniškas kabinėjimasis tų, kurios užsiiminėja praktinės prasmės neturinčiais teoretizavimais. Nes tai nėra nei smulkmeniška, nei skraidžiojimas akademinio pasaulio padebesiuose.

1538859_1107409359310445_4667303212364842706_n

Kovo 8-osios eitynių už moterų teises plakatas.

Spalva tik spalva?

Pirma, spalvos nėra tik spalvos. Nekalbu apie estetinius pasirinkimus, nors ir jie nėra visiškai subjektyvūs ar laisvi nuo aplinkos įtakos. Kalbu apie socialines reikšmes, kurias mes spalvoms ar jų deriniams priskiriame arba jas priskiria kiti. Pasakykime: „geltona-žalia-raudona“, ar tiesiog „balta“, „raudona“ – ir galime pradėti kalbėti apie jų reikšmes, kurių, kaip greitai sutarsime, bus ribotas kiekis.

Rožinė. Užsukime į žaislų parduotuvę arba vaikų drabužių skyrių tam, kad pamatytume visoms žinoma faktą: rožinė spalva yra skirta mergaitėms ir jų žaislams. Tiesą sakant, mergaitės dar negimusios jau mėgsta rožinę spalvą. Suaugusios irgi nepabėgs nuo jos, nes moterys yra tokia speciali grupė, kuriai reikia begalę dalykų daryti atskirai, pavyzdžiui, sportinius bėgimus, tušinukus, elektrinius grąžtus, namų ūkio įrankius ar net politines kampanijas.

Net kai niekas nesiekia ką nors parduoti, mąstoma panašiai: štai taip Google skatina merginas programuoti, o Europos Komisija buvo nusprendusi sudominti merginas tiksliaisiais mokslais gundydama ne tik seksistiniais vaizdais, bet ir rožine bei violetine spalvomis (po kritikos kampanija buvo pakeista). Lietuviško projekto „Moterys kalba“ ženklinimas irgi nenusisuka nuo tos pačios tendencijos, kaip ir kovos su krūties vėžiu įvairios kampanijos, siekiančios palaikyti moteris, sergančias šia liga ir skatinančios galvoti apie jos profilaktiką.

Nieko tokio? Galbūt spalva moterims tiesiog tinka ar ji tiesiog savaime graži, o šie sutapimai – tik atsitiktinumas? Wikipedijoje vienas pirmųjų sakinių apie rožinę spalvą yra toks: „pagal atliktas apklausas Europoje ir JAV, rožinė dažniausiai siejama su meile, grožiu, žavesiu, mandagumu, jautrumu, švelnumu, saldumu (sweetness – išsekau nuo švelnių žodžių), vaikyste, moteriškumu ir romantika“.

Labai greitai, jau įvairiose kitose interneto vietose dar sužinau, kad tai „universalios meilės spalva“, tylos, ramybės, grožio spalva, kad tai ne šiaip meilės, o besąlygiškos meilės simbolis, giving and receiving of nurturing, jausmingumas, aistra be agresijos (tai yra aistringoji raudona, sumaišyta su baltosios nekaltumu ir tyrumu). Tai populiariausios, dominuojančios asociacijos ir labiausiai paplitusios spalvos interpretacijos. Ir pradedama arba baigiama tuo pačiu – tai viskas, kas susiję su moteriškumu. Viskas – infantilumas, rūpestis, globa, pasyvumas ir t.t., – su kuo, noriu tikėti, feministės nenori sieti vien tik moterų, o moterų (tik) su jomis.

Konstruktas

Sutarus, kad spalva yra ne tik spalva, atsiranda antrasis argumentas: tai juk konstruktas, o sukonstruoti galima ir kitaip. Neketinu ginčytis su pirmąja dalimi apie konstruktą: rožinės spalvos siejimas su mergaitėmis ir moterimis yra nesena, nors jau tvirta tradicija. Aišku, kad JAV ir Vakarų Europoje jis įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo, ir, kai kurių nuomone, galutinę pergalę pasiekė tik devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Istorikė Jo B. Paoletti savo knygoje Pink and Blue: Telling the Girls From the Boys in America (2012) rašo, kaip XIX a. antroje pusėje pradeda rastis tradicija, jog skirtingų lyčių vaikų drabužiai turėtų skirtis pagal spalvą. Iki tol, bent jau privilegijuotųjų klasių vaikai, rengti baltai. Dėl spalvų apsispręsta ne iš karto: tarpukario laikotarpiu randama skirtingų interpretacijų, kam priskirti kurią spalvą.

Dabartinis įprotis – rožinė mergaitėms vs mėlyna berniukams – įsigali penktajame dešimtmetyje. Kaip tas posūkis įvyko, ne iki galo aišku, greičiausiai, tai susiję su JAV gamintojų ir prekybininkų interpretacijomis, kas moterims patinka ar turėtų patikti, taip pat ir su Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kai vyrai grįžo į normalų gyvenimą, o moterys – namo, kur jų laukė nauji buities prietaisai ir darbui paruošta virtuvė. Kita vertus, Paolleti taip pat pastebi, kad bent jau ilgą laiką rožinė-mėlyna skirtis apsiribojo kūdikiais ir gimtadieniais, o kasdienybėje nebuvo stiprios mados vaikų drabužius skirti pagal spalvas. Tiesa, reklamos suaugusioms moterims rožinę spalvą naudojo itin dažnai (norinčioms judančių vaizdų – Vox naujienų portalas šią madą paaiškina dar vaizdingiau).

XX a. 7-8 dešimtmečio  feminizmo banga irgi daug prisidėjo prie to, jog būtų kritiškai pradėti vertinti drabužiai, jų priskyrimas pagal lytį. Teigta, kad drabužiai skatina mąstyti tam tikru būdu ir mergaitės turi būti laisvesnės, mąstyti labiau kaip berniukai. Moteriški drabužiai rodė pasyvumą ir pasidavimą, kliudė tapti mąstančiomis asmenybėmis. Iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos būta daug lyčiai neutralių (angl. gender neutral) daiktų, jie buvo perkami ir populiarūs.

Ir tik 9 dešimtmetyje regime  susiformavus tvirtą skirtį, nesikeičiančią iki dabar, kai rožinė siejama su moteriškumu. Jei vyras dėvi rožinę, tai jau ne tik spalva, bet ir tam tikras iššūkis arba asmeninė, ne tik estetinė raiška. Be to, pradeda sparčiai mažėti pasirinkimas ir vis dažniau ne tik drabužiai, bet viskas mergaitėms tampa pink. Atrodo, kad rožinė spalva, kartu su princesių kultu tarsi atgaivino romantiką, kurią taip negailestingai atėmė feministinis judėjimas, kartu su visomis „moteriškomis privilegijomis“, kaip atidarytos durys ar apmokėtos sąskaitos už vakarienę. Atrodo, tarsi bandyta atimti ir meilę, ir vedybas, ir vaikus – visa tai, kas yra neatsiejamai „skirta“ moterims – ir turėjo būti susigrąžinta dar tvirčiau, dar aistringiau ir dar moteriškiau.

Yoon JeongMee, The Pink Project-SeoWoo and Her Pink Things, The Blue Project-Terry and His Blue Things, 2006. Artnet.fr nuotr.

Yoon JeongMee,
The Pink Project-SeoWoo and Her Pink Things, The Blue Project-Terry and His Blue Things, 2006. Artnet.fr nuotr.

Galvodama apie Lietuvą, žinoma, galiu pasiremti tik atskirais pavyzdžiais, berods, šio klausimo giliau dar niekas netyrė. Pavyzdžiui, aš pati negaliu prisiminti jokio rožinio drabužio, kurį būčiau nešiojusi vaikystėje, ir tik vieną mažytį žaislą. Kaip ir keletas mano apklaustų draugių. Šiaip jau niekas nei žaislų, nei drabužių pagal spalvą nesirinkdavo. Rožinė, kaip ir feminizmas, ateina iš Vakarų, kartu su naujomis prekėmis ir galėjimu jas įsigyti.

Tad rožinė – konstruktas, kad ir nesenas, tačiau jau tvirtas, susietas gana tiesmukai su tam tikra kategorija ir savybėmis. Rožinės pasirinkimas nėra neutralus ir nekaltas veiksmas – ja pasirenkama daug daugiau nei spalva.

Socialinė rožiškumo kritika

Atrodo, kad šiandien joks moterims ar mergaitėms skirtas produktas, drabužis negali būti padarytas be rožinės jo versijos, skatinančios, net verčiančios galvoti, kad moterys tiesiog mėgsta šią spalvą. Nėra jokio „tiesiog“. Nuostabiai tvirtai per rožinę spalvą buvo sukurtas seksistinis, ribojantis, princesiškas mergaitės paveikslas. Ir ne tik. Marketingo strategijos, skatinančios vartojimą, kartu sukuria sąlygas ar prievolę vienai grupei mėgti tam tikrus, o ne kitokius daiktus/žaislus, nes jie staiga tampa vienos lyties „nuosavybe“. Ir tada juos jau labai sunku pamėgti kitai. Nuo mažens pradeda veikti logika: mergaitės mėgsta rožinę, tad tai mergaitiška spalva. Jei tai mergaitiška, ją mėgstantys berniukai yra moteriški. Atvirkštinė logika irgi veikia: berniukai mėgsta mašinytes, taigi mergaitės, mėgstančios mašinytes, yra berniukiškos. Ir turime aiškią dichotomiją, skirtį tarp vyrų ir moterų, kuri šiuo atveju atsiranda iš to, jog spalvos pradeda turėti lytį. Ir kaip galima buvo suprasti iš pateiktų pavyzdžių teksto pradžioje, ši „tradicija“ tęsiasi ir suaugus.

Žinoma, rožiškumo specifinis dominavimas nebuvo praleistas pro akis ir ne tik akademiniuose tekstuose. Viena pirmųjų tiesiogiai su rožinės spalvos prasmėmis dirbusių menininkių Sheila Levrant de Bretteville dar 1973 m. parodai apie spalvas sukūrė plakatą „Pink“, kuriame kaip tik ir siekė suvokti lytiškumą ir jo ryšį su rožine spalva. Kaip Sheila aiškina, ji norėjo parodyti, kaip rožinė gali būti ne tik siejama su trapumu, bet ir išreikšti prasmingesnius dalykus, kaip spalvos tampa ženklais ir kad jomis galima daryti politinius pareiškimus, kvestionuojant dominuojančius lyties vaizdinius.

Šiuo metu su rožine spalva sąmoningai „žaidžia“ ir išnaudoja ją, pavyzdžiui, menininkė iš Švedijos Arvida Byström. Nors teigianti, kad neužsiminėja jokiomis griaunančiomis strategijomis ir tiesiog dirbanti su moteriškumo simboliais ir jų kontekstais, ji savo rožiniais darbais siekia suprasti/parodyti/įvertinti, ką reiškia būti jauna moterimi šiuolaikinėje visuomenėje. Jos kartu su Maja Malou Lyse padarytas „selfie stick aerobics #selfiestickaerobics“ video yra taip pat ir smagus šiuolaikinės feministinės kritikos darbas: pripildydamos savo darbą rožinės spalvos pertekliumi jos kreipia dėmesį į šiuolaikines gėrėjimosi savimi praktikas, moterų infantilinimą ir būtinybę būti gražioms.

Jei norisi socialinės kritikos linksmesniu tonu, Ellen DeGeneres ar Johnas Oliveris irgi yra skyrę šiai spalvai dėmesio. DeGeneres, šaipydamasi iš rožinių Bic šratinukų moterims, o Oliveris, aptardamas Jungtinės Karalystės leiboristų politinę kampaniją moterims, vėlgi kalba apie tai, kaip moterys – per rožinės spalvos primetimą grupei žymėti – vis dar pateikiamos silpnąja, neįgaliąja, infantiliąja grupe, kurios pagrindinė vieta  – virtuvė ir namai.

Atsiėmimo strategijos

Sukonstruota nepriimtinu būdu? Tai perkonstruokime, pasiimkime šią spalvą, padarykime ją sava – dar vienas pasiūlymas, kai norima apginti rožinę. Kartais netiksliai kalbama apie spalvos apropriaciją – lietuviškai, matyt, nusavinimą, pasiėmimą be leidimo ar sutikimo. Tačiau labai sunku nusavinti tai, kas ir taip tau priklauso – tavo ar kitų suvokimu. Šiuo metu amerikietiškoje erdvėje, veikiančioje mus gana stipriai, populiaru kritiškai atsiliepti apie kultūrinę apropriaciją, kai dominuojanti grupė (dažniausiai baltieji) nusavina, adaptuoja tam tikros mažumos grupės aprangos kodus, tradicijas ar kalbėjimo būdą, dažniausiai dar ir iškraipydama ar net komercializuodama juos. Su tuo itin smarkiai kovoja vietinės tautos JAV ir Australijoje, daug ginčų vyksta apie juodaodžių kultūros apropriaciją. Ne mūsų kontekstas, bet žinoti verta, nes apropriacija siejama su galios pozicijos stiprinimu, o ne atsikovojimu.

Kita vertus, atsiėmimo, reapropriacijos, reclaiminimo strategijos yra dažnos siekiant kovoti su dominuojančiais diskursais ar įžeidžiančiais žodžiais, kuriais diskriminuojama ar niekinama dažniausiai marginali grupė. Queer, dyke, butch, homo, o dar anksčiau sufražistės, jankiai ar net jėzuitai – tai vis žodžiai, kurie buvo atsiimti ir prisiimti kaip savi bei vartojami su pasididžiavimu.

Rožinės spalvos atveju atsiėmimo pavyzdžiu kartais nurodomas verslo žurnalas Pink (Girl Culture, ed. C.A.Mitchell ir J.Reid-Walsh, 2007, 473), kuris skelbiasi įgalinantis moteris turėti „gražią karjerą ir gražų gyvenimą, kurio nusipelnė“. Tačiau, kiek atidžiau pasidairius po jų puslapį, supranti, kad tai dar vienas verslininkiškos pinkification strategijos pavyzdys, kurios esmė – padaryti kažką patrauklesniu moterims, susiejant tai su stereotipiškai moteriškomis idėjomis ar bruožais (anksčiau minėti daiktų moterims pavyzdžiai ar rožiniai bandymai į IT pritraukti moteris irgi yra šio reiškinio dalis).

Yra keletas feministinių ir aktyvistinių organizacijų, kurios pasirinko rožinę kaip savo spalvą. Viena senesnių socialistinių feministinių organizacijų JAV  Radical Women naudoja švelnią rožinę, greičiausiai dėl to, jog sieja save su socialdemokratine, socialistine tradicija, kuri kartais naudoja rožinę vietoje raudonos, kai šią pasiima komunistinės partijos (pvz., socialistų partija Prancūzijoje ar Portugalijoje).  Švedijos partija Feministinė iniciatyva (Feministiskt initiativ, sutr. F!), besivadovaujanti radikaliu feminizmu ir siekianti panaikinti seksizmą, rasizmą ir klasinius skirtumus, pasirinko ryškią rožinę. Kaip man paiškino jų atstovė, F! tikslas – padaryti  šią spalvą politine spalva, ir gerai, kad spalva taip išsiskirianti, nes tai išskiria ir partiją bei jos lyčių politiką. Partijos lyderės supranta, kad kai kuriuos neskaičiusius partijos programos spalva gali erzinti, tačiau nauda matoma daug didesnė. Ne tik dėl išskirtinumo, joms tai „išdidi, laiminga ir sava spalva“.

Tačiau tokių apmąstytų politinių pavyzdžių nėra gausu, o ir kitokių variantų yra. Štai vokiečių feminisčių partija pasirinko geltoną žalią raudoną (!),  neseniai susikūrusi Women’s Equality Party Didžiojoje Britanijoje –  tradicinę britų sufražisčių violetinę baltą žalią.

Įdomu ir kiek kitoks pavyzdys – CODEPINK – aktyvisčių organizacija, kritikuojant ir kovojanti su JAV militarizmu, pasisakanti už taiką, žmogaus teises. Anot organizacijos, „rožinio kodo“ pavadinimas pasirinktas kaip būdas oponuoti įpročiui kalbant apie saugumą naudoti spalvas, nusakančias grėsmės lygį (tradiciškai geltona, oranžinė ir raudona), kalbėjimui apie baimes ir prievartos pateisinimą. Vietoje to siūlomas kitoks spalvos kodas, skatinantis „kovoti už taiką“. Tad ši organizacija, atsispirdama nuo to, jog ją sukūrė moterys, siekia sąmoningai įdėti kitas, naujas, papildomas prasmes į savo spalvinę reprezentaciją.

Radikalesnis ir kūrybiškesnis rožinės perkodavimas įvyko 2014 m. vasarą Johanesburge (PAR) įvykusios urbanistinės akcijos „Beware of Colour“ metu, kai trisdešimt menininkų panoro pradėti kalbėti apie nykstantį ir griūvantį miesto centrą ir gausybę benamių žmonių, o bendriau – prieš kriminalinę baimės aplinką mieste. Šios akcijos metu jie išdažė, aptaškė ar ištepliojo daugelį apleistų miesto pastatų rožine spalva. „Mes žinome, kad ryškioje rožinėje rasime saugumą, o pavojus įžvelgiamas purvinoje rudoje ir išblyškusioje (faded) pilkoje“ -, skelbė menininkai, „rožinė juokiasi, rožinė šoka“ ir rožinė tampa socialinio teisingumo spalva.

bewareofcolour.tumblr.com nuotr.

bewareofcolour.tumblr.com nuotr.

Įtariu, galima rasti ir dar keletą drąsesnių apmąstytų bandymų atsiimti rožinę spalvą, sukurti savą kodą jai. Bet ir iš šių pavyzdžių galima matyti, jog bent kažkiek sėkmingesnio atsiėmimo strategija apima sąmoningą ir apgalvotą spalvos naudojimą, kuriuo arba bandoma reflektuoti tokį pasirinkimą, įvertinant santykį su dominuojančia reikšme, arba sukuriant tam tikrą distanciją, kuri leidžia ironizuoti, „žaisti“ ir taip nesusitapatinti su švelnumu, trapumu ir gėlėmis.

Taigi, o dabar vėl atsigręžkime į plakatą, nuo kurio ir teko pradėti diskusiją, arba į projekto „Moterys kalba“ spalvas. Ar matome čia nors kažkokį bandymą pagrįsti spalvos pasirinkimą, bandymą žaisti su jos reikšmėmis? Ar yra nors kiek bandymo užsiimti subversija, perkodavimu ar socialine kritika? Ar yra kokia nors distancija ir ironija? Ne. Ir bent jau eitynių atveju, tai buvo patvirtinta tiesiogiai. Paimta tiesmukiškiausia, galvoje greičiausiai atsirandanti asociacija – moterys –> rožinė ir taip pasilikta toje pačioje reikšmių sistemoje, kurią norima pakeisti, su ta pačia nelygybe ir galios skirtumais.

Taigi kas lieka? A) galvoti, skaityti ir rinktis sąmoningai; B) tiesiog nenaudoti rožinės. Taip, tai taip paprasta.

Du Post Scriptum

1. Yra svarbesnių klausimų?

Yra dar du netiesioginiai priekaištai. Pirmas – kabinėjatės, lyg nebūtų svarbesnių klausimų (pvz., nelygybė darbo rinkoje). Rimtai reaguojant į tokį klausimą, lengvai galima paskęsti beprasmiame ginče dėl tikrųjų tikslų. Todėl iš karto sakau – taip, tai visiškai nereikšmingas kasdienės politikos klausimas. Lygiai toks pats, kaip ir kasdienio seksizmo formos, kurios paimtos atskirai gali būti tik nervingos ir jautrios moters vaizduotės padariniai arba pavieniai faktai.

Tačiau tai lygiai taip pat nėra ir trivialus klausimas. Nes diskusija dėl rožinės spalvos yra ir apie stereotipinius lyčių vaidmenis bei vaizdinius, ir apie neutralių pasirinkimų trūkumą, ir apie stereotipizavimą bei stereotipų mokymą, mokymąsi, kartojimąsi.

2. Bet man patinka rožinė!

Man irgi patinka rožinė. Kaip ir oranžinė, geltona ir žalia. Rožinę visada verta pasirinkti, jei A) tau patinka rožinė; B) tu gerai atrodai su rožiniu drabužiu. Mes turime pasirinkimą, ką dėvėti ar ko nedėvėti, tačiau jei pasirenkame feminizmą kaip savo mąstymo ir veikimo būdą, nereikėtų ignoruoti fakto, jog kolektyvinės reprezentacijos formos nėra neutralios, ir tai jau nebėra vien asmeninio sprendimo reikalas.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki