Gal kas ir pastebėjote, kad pranešimą pavadinau pasitekdama Johno Updiko apsakymų knygos pavadinimą. Aš iš tiesų kalbėsiu apie istorijų pasakojimą muziejuose, apie istoriją plačiąja prasme ir lyčių balansą istorijos pasakojimuose.
Niekam ne paslaptis, kad muziejuose dirba daug moterų. Pasinaudojau LNM, kuriam dabar vadovauju, statistika. Šiuo metu muziejuje dirbančių moterų ir vyrų santykis procentais yra 70/30. Dažnai manoma, kad vyrai muziejuose užima vadovaujančias pozicijas. Moterys LNM užima 75 proc. vadovaujančių pozicijų, vyrai 25 proc. Ar šie skaičiai yra kažkaip susiję su tuo, ką ir kaip pasakoja muziejus? Kodėl moterys pasakoja vyrų istorijas?
Dažnu atveju nuolatinėse ekspozicijoje yra pasakojamos sakyčiau vadovėlinės istorijos. Ir čia kalbu ne tik apie istorijos muziejus Lietuvoje, bet ir esančius svetur. Išimčių žinoma yra, ir džiugu pasakyti, kad tos išimtys visai čia pat. Viena jų – NDG ir atnaujinta NDG nuolatinė ekspozicija. Taip pat MO muziejus jau dirba kitaip. O ką galima pasakyti apie istorijos muziejus? Paprastai istorija pateikiama išryškinant pagrindines datas ir istorijoje jau įsitvirtinusius vardus. Kaip tai atrodo gyvenime galiu pailiustruoti pasitelkdama Signatarų namų ekspoziciją, pasakojančią apie Lietuvos kelią į valstybingumą. Moterų šioje istorijoje irgi buvo, jos matosi keliose nuotraukose, bet, deja, jų indėlis į to meto politinius įvykius ekspozicijoje nėra giliau analizuojamas.
Panašus įspūdis susidaro paanalizavus pvz. Valdovų rūmuose ar Trakų pilyje pasakojamą Lietuvos aukso amžiaus istoriją. Taigi, galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvos istorijai yra reikšmingi vyrai ir jų darbai ir tik išskirtinais atvejais, reikšminga pasirodo viena kita moteris.
Jeigu atvirai, nemanau, kad aukščiau išvardinti skaičiai apie muziejuje dirbančių vyrų ir moterų santykį, ką nors lemia. Greičiausiai atsakymų į klausimą, kodėl dar vis pasakojame vyrų istorijas reikėtų ieškoti kitur. Ir priežasčių yra ne viena. Daugumą Lietuvos muziejų reikėtų apibūdinti kaip tradicines institucijas. Tradicinės institucijos laikosi tradicijų ir tai lemia šių institucijų tradicinį požiūrį į pasakojamus naratyvus.
Ne kartą yra konstatuota, kad Lietuvos istorija – tai karų istorija, o lietuviai – karių tauta. Moterys karo istorijoje vargu ar gali būti pagrindiniai personažai, bet ar tikrai moterys tokioje istorijoje neturi savo vietos? Cituojant Aurelijos Auškalnytės mintis, kalbant apie karus ir sukilimus yra daug neatsakytų klausimų apie moterų vaidmenį juose, jų vaidmenį atstatant gyvenimą po šių perturbacijų, apie jų patirtas skriaudas, apie žaginimus ir žeminimus bei drąsą ar neišvengiamybę gyventi toliau ir gimdyti vaikus.
Tačiau ar tikrai visi Lietuvos istorijos siužetai turi būti apspręsti karo istorijos naratyvo? Kodėl iki šiol ūkio, visuomenės, kultūros istorijos, kasdienybės klausimai yra vis dar antriniai? O būtent taip ir yra nuo Šapokos istorijos pasakojimo tradicijos laikų. Lietuvos istorijos pasakojimas vis dar kuria herojų, mūšių, pergalių ir pralaimėjimų vaizdinus ir užgožia kitas žmogaus veiklos sritis. O ką jau kalbėti apie gilesnį moters vaidmens istorijos raidoje suvokimą.
Tad nieko naujo nepasakysiu konstatuodama, kad muziejų pasakojimai nėra kažkokie išskirtinai tendencingi, jie yra tiesiog tradiciniai. Tokius pasakojimus labai dažnai sutinkame, vadovėliuose, moksliniuose veikaluose, populiariose istorijos laidose ir knygose. Ir atsakymas, kodėl jis yra toks, yra tai, kad mes tiesiog esame taip įpratę pasakoti ir suprasti savo istoriją nuo mažens, nuo mokyklos suolo ir be papildomų pastangų ir specialaus galvojimo mums kitaip neišeina. Tai nėra vien muziejų problema, tai yra visos visuomenės problema.
Norėčiau papasakoti vieną istoriją. Nesenai klausiau labai įdomią laidą apie Mykolą Kleopą Oginskį.
Laida parengta tikrai profesionaliai ir iš karto noriu atsiprašyti laidos autorių, kad pasirinkau šią laidą kaip pavyzdį, tai galėjo būti bet kokia kita laida ar istorinis tekstas.
Laidoje pasakojama, kad M. K. Oginskio išsilavinimu rūpinosi tėvas. Jis sūnui pasamdė pedagogą prancūzą Žaną Role. Sandėriui pasamdyti mokytoja reikėjo tarpininkų – įtakingų asmenų.
Lyg tarp kitko laidoje paminima, kad įtakingieji asmenys – „karalienės aplinkos damos“.
Dabar jau tikrai žinome – Žanas Role padarė be galo didelę įtaką Mykolui Kleopui Oginskiui kaip būsimam politikui, visuomenės veikėjui ir net kompozitoriui. Tik apie tai ir pasakojame, moterys liko antro plano vaidmenyje.
Vėliau laidoje, jau kalbant apie subrendusį Mykolą Kleopą Oginskį, jo emigraciją iš Lietuvos nuskamba tokie žodžiai „jis veda italę našlę, Marija De Neri Nagurskienę, Kurtuvėnų dvaro grafienę“.
Našlė italė – pabrėžiu – rūpinosi jųdviejų keturiais vaikais, jų mokslais, tvarkė dvarus ir ekonomiškai išlaikė pati Kleopą Oginskį.
O šis vėliau parašys „Priesakus sūnui“ – kurie bus spausdinami, studijuojami ir aptari kaip teisingo auklėjimo pavyzdys.
Tai tik viena istorija – apie Kleopą Oginskį, tačiau kaip puikiai ji parodo, kad pasakojimo perspektyva galėtų būti ir visai kitokia. Viskas priklauso nuo požiūrio ir išankstinės nuostatos.
Esu įsitikinusi, kad moterų vaidmuo žmonijos istorijoje buvo gerokai reikšmingesnis, nei parodoma, bet jį analizuoti yra sunkiau, reikia gerokai pasiknisti šaltiniuose ir į tiriamąją medžiagą bei gyvenimą pažiūrėti nauju žvilgsniu. Štai būtent to naujo žvilgsnio labiausiai mums ir trūksta.
Nuopelnai, reikšmingumas ir kiti panašūs dalykai yra kultūriškai apspręsti dydžiai ir tik nuo mūsų priklauso, kokį turinį mes į tai įdedame. Kodėl mums dar vis atrodo svarbu mokytis istorijos datas, mūšių pavadinimus, klausytis istorijų apie karžygių drąsą ir menininkų kūrybingumą? Pasak knygos Sapiens autoriaus Harari, didžiausia istorijos spraga, kad ji neatsako į klausimą, kaip visi šie aukščiau išvardinti dalykai paveikė individų laimę ir kančią. Tai tik vienas pavyzdžių, kaip galima kelti klausimą. Kas iš tiesų yra reikšminga istorijoje?
Neseniai Anapilin išėjęs vienas didžiausių istorijos mokslų autoritetų Edvardas Gudavičius laikėsi nuostatos, kad pasakojimas apie praeitį turi kurti orientyrus gyvenantiems dabartyje. Todėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę jam pavyko sėkmingai ieškoti atsakymų į klausimus padėjusius visuomenei iš naujo apmastyti savo istorinę tapatybę, Lietuvos vietą Europoje ir pasaulyje. Kiekvienas laikmetis kelia kitus istorinius klausimus. Kadangi to dar nepadarėme, pats laikas permąstyti istorijos naratyvus lyčių aspektu ir įvertinti moters indėlį istorijos vyksme. Priešingu atveju mes tenkinamės nepilnu ir gerokai iškreiptu bei ideologizuotu vaizdu.
Pabaigai keletas žodžių apie Lietuvos istorikų ir muziejininkų pastangas pažiūrėti į istoriją naujai. Ir laimė, tai jau po truputį daroma. Galėčiau paminėti eilę mokslininkų, dirbančių čia linkme, bet jų nevardinsiu, bijodama kažką praleisti (pvz. Jolita Mulevičiūtė, Agnė Narušytė, Jolita Sarcevičienė, Jurga Miknytė, Marius Ėmužis ir daug kitų.).
Dar labiau džiugina, kad moterų vaidmens istorijoje tema domina visuomenę ir ši tendencija nėra tik Lietuvoje. Vakar vakare Stokholmo oro uoste pastebėjau, kad visas populiaraus istorijos žurnalo numeris skirtas moters vaidmeniui istorijoje aptarti. Ši tendencija matosi ir šių metų Vilniaus knygų mugėje. Spektras platus, nuo Apolonijos Dalevskytės atsiminimų, Mairaus Ėmužio knygos „Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ iki Elenos Gasiulytės ir Miglės Anušauskaitės knygos „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų”, Viktorijos Aprimaitės ir Viktorijos Urbonaitės knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms. Šimtas įkvėpiančių istorijų apie Lietuvos moteris“, iki vis daugiau pasirodančių knygų konkrečioms moterims atsiminti: Onai Šimaitei, Sofijai Čiurlionienei, Žemaitei, t.t.
Na, o ką muziejai? Muziejams svarbūs mokslininkų darbai ir visuomenės susidomėjimas. Mokslininkų darbai tai išeities taškas ir atrama rengiant naujas ekspozicijas. Labai džiaugiuosi NDG kuratorių nuveiktu darbu apnaujinant NDG nuolatinę ekspoziciją, tai yra žingsnis, kuriuo turi sekti ir kiti muziejai, ir net neabejoju, kad taip ir bus.
LNM šiemet rengia parodą, skirtą išskirtinei archeologei Rimutei Rimantienei, kitais metais minėsime pasaulinio garso mokslininkės Marijos Gimbutienės 100 – metį. Turime minčių giliau pažvelgti ir į moterų dalyvavimą XIX – XX a. pasipriešinimo judėjimuose. Ačiū mokslininkams, jau turime kuo remtis.
Apibendrinant matau tris pagrindines veiklos kryptis:
· Iš naujo įvertinti neeilinių moterų indėlį į visuomenės kultūrinę, istorinę, technologinę, ekonominę ir t.t. raidą;
· Detaliai išanalizuoti moterų indėlį į skirtingus Lietuvos istorijos etapus, tame tarpe karus, sukilimus, partizanų judėjimus ir t.t.
· Ir trečias, aktyviau ir niuansuotai tyrinėti kasdienybė istoriją (šie tyrimai dar tik prasideda), atsikratant tendencingų nuostatų apie vyrų svarbą istorijos raidai ir fiksuojant moters vaidmenį nuo priešistorinių laikų iki mūsų dienų, jų reikšmę mūsų kaip bendruomenių vystymuisi, civilizacijų išlikimui ir kaitai.
Pabaigai noriu priminti M. Gimbutienės mintį, išsakytą jau Sąjūdžio metais, apie Raganų medžioklės ir Stalino veiksmų Rytų Europoje sąsajas. M. Gimbutienė kvietė nugalėjus vieną išnaudotojišką valdžią, toliau kariauti su patriarchato tamsybėmis, nes jis bet kada vėl gali atvesti į naują „raganų medžioklės“ periodą.
Pranešimas skaitytas konferencijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: Nacionaliniai kanonai ir jų permąstymas“, skirtai Nacionalinei emancipacijos dienai.
