Institucijos bei organizacijos, padedančios smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims, žino, kad kova su smurtu yra labai lėtas, techniškai ir emociškai sudėtingas procesas. Smurtiniuose santykiuose atsidūrusiai moteriai žengti pirmą žingsnį pagalbos link visada sunku, todėl sutuoktinio smurtą išgyvenusi Eglė nusprendė pasidalyti savo istorija ir tuo, kas jai padėjo sunkiausiais momentais.
Į policiją kreipėsi siekdama apsaugoti vaikus nuo ekonominio smurto
Žvelgdama į praeitį, Eglė supranta, kad galios disbalansą santykiuose buvo galima pastebėti nuo pat pažinties su sutuoktiniu pradžios, o vėliau jis tik stiprėjo, kol galiausiai peraugo į smurtą. Visgi, Eglė dar neturėjo tiek žinių apie smurtą artimoje aplinkoje ir žalingus santykius, kiek turi dabar, todėl ilgai kentė ekonominį smurtą to nesuprasdama.
Kai santuokos pradžioje pora pirko butą, Eglės įnašas vyro pageidavimu buvo didesnis ir ji tame nematė nieko blogo: „Aš tai pateisinau, užjaučiau. Nežinojau, kad išnaudojimas taps tendencija, o ateityje lauks dar blogesni dalykai.“ Po būsto įsigijimo situacija tik prastėjo – sutuoktinis manipuliacijomis priversdavo Eglę buitinėms reikmėms išleisti savus pinigus ir tik tada prisidėdavo pats, todėl ji niekada neturėdavo santaupų, o vyras išlaikydavo savo finansinį savarankiškumą.
Sutuoktinio naudojamas ekonominis smurtas paskatino Eglę paskambinti bendrosios pagalbos telefonu tuomet, kai ji pastebėjo vaikams daromą žalą.
„Vyriausioji dukra jau savarankiškai gyveno Anglijoje, bet vidurinioji buvo antro kurso medicinos studentė, besimokanti valstybės nefinansuojamoje vietoje. Medicina nėra lengvai su darbu suderinama studijų programa, todėl finansinė parama mūsų dukrai buvo būtina. Sūnus kaip tik pradėjo mokytis pirmoje gimnazijos klasėje, bet dėl pandemijos pamokos vyko nuotoliniu būdu. Pilnavertiškam dalyvavimui buvo reikalingas kompiuteris, kurio neturėjome, todėl sūnaus mokymosi rezultatai buvo smarkiai pablogėję. Pati tuomet jau keletą metų nedirbau ir buvau registruota Užimtumo tarnyboje, o sutuoktinis dirbo docentu puse etato. Tai reiškia, kad visas šeimos biudžetas buvo vyro rankose ir buvo labai mažas“, – apie finansinę šeimos padėtį pasakojo Eglė.
Gavęs gana ženklų palikimą, jos sutuoktinis pinigų atsisakė ir perdavė juos savo sesei, taip pat ruošėsi nemažą sumą paskolinti tolimam giminaičiui, nors tokio poelgio motyvų Eglei neatskleidė: „Bandžiau pasikalbėti apie šio sprendimo riziką ir klausiau, ar yra garantija, kad paskolinti pinigai bus grąžinti. Atsakymo nesulaukiau. Tuo tarpu mums namie trūko elementarių buitinių dalykų, maisto. Jis nusipirkdavo tik tuos produktus, kuriuos valgydavo pats, bet mano ir penkiolikmečio sūnaus poreikiai buvo ignoruojami. Išgyvenome nepriteklių.“
Pradėjusi namuose jaustis nesaugiai ir suprasdama, kad sutuoktinis savo sprendimu rizikuotų ne tik jos, bet ir vaikų gerove, Eglė pirmą kartą nutarė pagalbos kreiptis į policiją. Moteris prisimena, kad su ja susisiekęs policijos pareigūnas paklausė, ar prieš ją yra smurtaujama fiziškai: „Ekonominis smurtas jam pasirodė neaktualus ir to nepakako, kad policija atvyktų į namus ar būtų pradėtas tyrimas.“
Visada buvo sunku gauti pagalbos
Kad tikrai patiria smurtą, Eglė suprato sutuoktiniui pirmą kartą panaudojus fizinį smurtą. Jau tada ji pastebėjo, kad net patys artimiausi žmonės jos skausmui yra ganėtinai abejingi.
„Kai sutuoktinis rašė daktaro disertaciją, jam reikėjo duomenų, o aš tuo metu kaip tik dirbau informacinių sistemų analitike. Kartu sukūrėme produktą, kuris buvo pristatytas jo ir jo kolegų vardu bei įgyvendintas iš Europos Sąjungos lėšų. Mūsų pažįstami sakydavo, kad labai gražu, jog sutuoktiniai kartu šitaip puikiai dirba, bet aš to nejaučiau. Jis niekada man nedėkojo, darbo vakarėliuose niekada nepristatydavo manęs ne tik kaip savo žmonos, bet ir kolegės, kuri įneša išties didelį indėlį. Po disertacijos gynimo aš su juo apie tai pasikalbėjau ir už tai jis mane tą naktį išspyrė iš lovos. Pirmą kartą patyriau fizinį smurtą, liko didelė mėlynė, o vėliau tokių proveržių būdavo ir daugiau“, – dalydamasi atsiminimais Eglė kosėja ir sako, kad kosulys pasireiškia, kai ji kalba apie išgyvenimus, kurie vis dar tebėra labai skaudūs.
Tą kartą ji nusprendė pasipasakoti sutuoktinio pusseserei, Vilniaus universiteto docentei, kuri su Eglės sutuoktiniu nusprendė pasikalbėti akis į akį, tačiau didelio palaikymo neparodė. Kai kitą savaitgalį Eglė su vyru važiavo į kaimą aplankyti anytos ir įvykiu pasidalijo su ja, įsitikino, kad žmonės į situaciją žiūri atsargiai ir nėra linkę iš karto padėti, ypač smurtautojo artimieji: „Man buvo labai sunku kalbėti apie partnerio smurtą, o aplinkinių reakcija buvo atgrasi. 2004 m. aš patyriau persileidimą ir, kol buvau ligoninėje, sutuoktinis smurtavo prieš mano vyriausiąją dukrą, kurią jis jau buvo įsivaikinęs. Ji matė, kaip namuose smurtaujama prieš jos mamą, o vėliau ir pati atsidūrė nukentėjusiosios vietoje, todėl, dar būdama paauglė, viena nuėjo į policiją. Ją apklaususi pareigūnė pasakė, kad nieko čia tokio, nes jos tėtis vaikus mušdavęs diržu.“
Eglės nuomone, anksčiau smurtinis elgesys buvo normalizuojamas ir kultūrinė aplinka tam buvo daug palankesnė. Šiandien fizinis smurtas yra nepriimtinas ir dėl to niekam nekyla abejonių, bet, kaip pačiai teko įsitikinti, kitų rūšių smurtui skiriama labai mažai dėmesio, o ir smurtautojo socialinis statusas daug ką nulemia.
„Mano sutuoktinis yra docentas Vilniaus universitete, jo sesuo, turinti didelį vaidmenį sprendžiant finansinius klausimus, yra pradinių klasių mokytoja, advokatas irgi yra sutuoktinio giminaitis ir jo žmona yra mediatorė. Akademinė bendruomenė ir smurtas atrodo nesuderinami, žmonės nenori tikėti, kad tokie autoritetingi asmenys tarp namų sienų smurtauja“, – neslepia Eglė.
Palaikymo galima sulaukti netikėčiausiose vietose
Nors Eglė liko nusivylusi aplinkinių požiūriu į smurtą artimoje aplinkoje ir sistemos ydomis, kurios leidžia vienam iš sutuoktinių būti nesąžiningam, palaikymo ji sulaukė tada, kai mažiausiai tikėjosi.
„Kai turėjome sūnui sudaryti galimybes mokytis nuotoliniu būdu, po kurio laiko sutuoktinis iš darbo parnešė planšetinį kompiuterį. Kad būtų galima juo naudotis, reikėjo SIM kortelės ir interneto plano, todėl paskambinau į „Tele2“. Paslaugas teikusi konsultantė iš mano balso suprato, kad kažkas negerai, taip pat girdėjo mane persekiojantį vyrą. Ta jauna mergina klausė, ar man viskas gerai, palaukė, kol aš nusiraminsiu, ir norėjo iškviesti pagalbą. Kai pasakiau, kad bijau, jog policijos pasirodymas prie namų durų tik dar labiau pablogins situaciją, ji siūlė policiją iškviesti kaimynų adresu, kad galėčiau ten saugiai nueiti. Ji parodė rūpestį, kai to daryti neprivalėjo. Aš už tai esu labai dėkinga“, – sako ji.
Anksčiau jau pratusi susidurti su aukos kaltinimu, Eglė pamatė, kad ne visi žmonės lieka abejingi kitų sunkumams. Ji taip pat rado moterų bendruomenę forume „Moterys Moterims“. Kaip pati minėjo, ten ji jaučiasi saugiau dalydamasi savo patirtimi bei pamąstymais, o kiekvienas palaikantis komentaras ar patiktukas parodo, kad ji nėra viena. Eglė viliasi, kad smurtą patiriančios moterys nenustos ieškoti pagalbos ir palaikymo net ir tais atvejais, kai kelis kartus gaus neigiamą atsaką.
„Ne visi draugai bei artimieji bus linkę išreikšti palaikymą ir ne visos organizacijos galės ar norės padėti, tačiau pagalba egzistuoja. Institucijų paramą pirmą kartą pajaučiau tada, kai man paskambino Alytaus miesto moterų krizių centro direktorė ir konsultantė Irma Treinavičienė“, – pripažįsta Eglė. Ilgo telefoninio pokalbio metu I. Treinavičienė sakė klausysianti jos tiek, kiek reikės, ir padėsianti visomis išgalėmis. Pagalbą krizių centras Eglei teikia jau daugiau nei pusę metų.
Kontaktus, kuriais galite kreiptis pagalbos bei daugiau informacijos apie smurto atpažinimą, rasite interneto svetainėje www.visureikalas.lt.
