Šių metų rugsėjo 8 d., per patį rinkiminių kovų įkarštį Vokietijoje, Angela Merkel pirmą kartą istorijoje deklaravo esanti feministė. Nežinantiems konteksto, tai gali pasirodyti visiškai nereikšmingas įvykis, juk šiandien visos laiko save feministėmis (kartais net ir „visi“). Ir vis tik šis prisipažinimas yra išskirtinis. Tai – mažas žingsnelis vienai feministei, tačiau milžiniškas visai bendruomenei.
Tuo metu dar būdama Vokietijos kanclere vienoje diskusijoje ji pasirodė kartu su Nigerijos rašytoja, feministe ir aktyviste Chimamanda Ngozi Adichies. Šias dvi įtakingas moteris sieja vienodi tikslai, tačiau visiškai skirtingos laikysenos. Chimamanda Ngozi Adichies galima pavadinti praktikuojančia feministe, kurią labiausiai išgarsino ne jos kūryba, tačiau kalba TEDo konferencijoje pavadinimu „We should all be Feminists“. Šią kalbą peržiūrėjo milijonai žmonių, rašytoją ėmė cituoti net pop pasaulio garsenybės kaip atlikėja Beyoncé. Pati rašytoja apie savo garsiąją kalbą sako: „Dar būdama vaikas aš jau buvau feministė, tik tada dar nežinojau šio žodžio. Kai TEDo kalboje atsiskleidžiau (angl. came out) kaip feministė, aš tik garsiai prabilau apie tai, kas visada ir buvau“.
Šioje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį į rašytojos vartojamą leksiką. Angliškas veiksmažodis to come out (liet. atsiskleisti) dažniausiai vartojamas LGBTQI+ bendruomenės kontekste, t.y. kai žmogus apie savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę nusprendžia (nors) kam nors pasisakyti ir pradėti gyvenimą „savo kailyje“. Šio žodžio semantikoje esti tokios reikšmės kaip prisipažinimas, paslapčių atskleidimas ar siekis būti savimi. Žinoma, prisipažinti esant feministe ne tas pats kas prisipažinti esant homoseksuale ar translyte. Tačiau tai, kad rašytoja pavartojo šį kone jau terminu tapusį žodį, yra aliuzija į visuomenėje vyraujančius priešiškus nusistatymus feminizmo atžvilgiu ir kad dažnai nenorima būti su juo tapatinamam:ai, net jei gyvenime realiai vadovaujamasi feministinėmis idėjomis. Tai atskleidė ir visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų instituto „YouGov“ apklausa, kuri buvo atlikta šešiose Europos šalyse ir Kinijoje. Susumavus jos rezultatus paaiškėjo, kad nors dauguma respondentų:čių pasisako už lyčių lygybę, savęs feministais:ėmis vis tik nelaiko.
Angela Merkel tai puikiai žinojo. Todėl, kai Moterų viršūnių susitikime 2017 m. ji pasakė nelaikanti savęs feministe, tai nenustebino, tačiau vis tik sukėlė daugybės moterų pasipiktinimą. Skirtingo amžiaus, profesijų ir tautybių moterys visame pasaulyje kovoja už šiek tiek daugiau teisybės aukodamos savo psichinę sveikatą ir saugumą, neretai netgi rizikuodamos savo ir savo artimųjų gyvybe. Viena tokių – iraniečių kilmės amerikietė žurnalistė, žmogaus teisių gynėja Masih Alinejad, pradėjusi taikią revoliuciją „The wind in my hair“ Irane, skatinančią moteris nebijoti nusiimti hidžabus ar kitus galvos apdangalus. Todėl, kai galingiausia pasaulio moteris viešai atsiriboja nuo feminizmo, ima svirti rankos ir kyla klausimas, tai kokį velnią mes čia veikiam?
Yra skirtingų spekuliacijų ir spėjimų, kodėl Angela Merkel anuomet atsiribojo nuo feminizmo. Vienas jų, kad priežastis galėjo būti Ivanka Trump, kuri tame pačiame susitikime deklaravo savo feministines pažiūras. Manoma, Vokietijos kanclerė nenorėjo pakliūti į tas pačias gretas su moterimi, kurios viešasis įvaizdis ir atstovaujamos vertybės ne itin sutapo su jos. Nors mažai tikėtina, kad Merkel galėtų sutrikdyti toks paaugliškų intrigų lygio niuansas, tokia versija vis tik atsirado.
Antroji, ir kur kas realesnė atsiribojimo nuo feminizmo galima priežastis, kad Vokietijoje artėjo rinkimai ir ji siekė būti perrinkta trečiai kadencijai. Kaip tai susiję su feminizmu? Labai tampriai, nes feminizmas ir lygios teisės jau savaime yra politinio diskurso dalis. O viešas deklaravimas esant feministe galėjo gerokai sumažinti jos reitingus. Taip jau buvo nutikę su Hillary Clinton, kuri neslėpė savo feministinių pažiūrų, daug kalbėjo apie moterų ir mažumų teises ir, manoma, už tai (be to, kad tiesiog moteris) buvo nubausta neišrenkant jos pirmąja JAV prezidente. Dar rinkiminės kampanijos metu ji ne kartą buvo kritikuota už per didelį „moteriškų“ ir mažumų problemų akcentavimą. Viename savo naujausių interviu politikė apgailestavo esą kaži ar spės pamatyti laikus, kai lyčių lygybė bus ne tik teorinė.
Ir trečioji galima priežastis – tai savotiškas Angelos Merkel moterų kartos santykis su feminizmu. Kai kurie dalykai yra kokie yra, net jei jie nėra garsiai tokiais įvardijami. Taip nutiko ir su Merkel bei feminizmu. Net jei ji nedeklaravo savęs esant feministe ar su mažesne aistra kalbėjo apie moterų teises, jos indėlis yra neginčytinas. Angela Merkel jį padarė savo pačios pavyzdžiu, ne tik faktiškai 16 metų valdžiusi vieną galingiausių pasaulio valstybių, tačiau ir praktiškai buvusi viena įtakingiausių politikių moterų ir apskritai viena įtakingiausių asmenybių pasaulyje.
Tuo pačiu ji stebėtinai gerai išvengė klišių ir stereotipų, kurie lydi aukštus postus užimančias moteris. Kaip Clinton jau minėtame interviu pasakoja, politikoje (kaip ir visur kitur) moterims vis dar taikoma dviguba moralė: tuo metu, kai vyras politikas prieš debatus tiesiog palenda po dušu ir užsivelka kostiumą, moteris politikė kartu su kelių žmonių komanda dirba prie įvaizdžio nuo galvos plaukų galiukų iki kulniukų aukščio. Tai vyksta ne todėl, kad moterys tuo labai mėgautųsi, tačiau jos žino, kad kiekviena jų įvaizdžio detalė bus aptarinėjama ir interpretuojama, kas retai nutinka politikams vyrams.
Angela Merkel to išvengė. Nei jos išvaizda, nei kiti „moteriški“ reikalai nebuvo akcentuojami (1). Kodėl ją aplenkė klasikinis aukštus postus užimančių moterų likimas, galima paaiškinti. Visų pirma, tai konformistinė Merkel laikysena lyčių stereotipų atžvilgiu. Ji nepradėjo kurti naujų taisyklių, tačiau prisitaikė prie esamų vyriškų. Ji buvo vadinamoji „boba su kiaušais“, o „kiaušai“ nuo paties feminizmo atsiradimo pradžios buvo vienintelis būdas konkuruoti su vyrais. Vienintelis, tačiau nepakankamas. Norint moteriai padaryti karjerą vyrų pasaulyje, vien „kiaušų“ neužtenka.
Taigi Merkel būdama pakankamai vyriška užimamam postui, tuo pačiu išlaikė būtinus moteriškumo atributus (2) – buvo žmona ir mama (tiesa, ne biologinė). Merkel taip meistriškai laviravo tarp šių dviejų identitetų, kad net tapusi visos Vokietijos „Mutti“ (liet. mamytė), visuomenės akyse nenustojo būti kompetentinga politike. Ilgą laiką moterims tai buvo kone vienintelis kelias ko nors pasiekti, todėl tokių pavyzdžių yra ir daugiau.
Vienas ryškiausių – tai Margaret Thatcher, pirmoji Didžiosios Britanijos premjerė moteris. Vadinamoji „geležinė ledi“ politikoje išpildė visus „tikro politiko“ lūkesčius. Ji buvo griežta, santūri ir nedemonstravo emocijų, t.y. atitiko politinės kultūros standartą, kurį per šimtus metų kūrė vyrai. Tuo pačiu ji išpildė visus jai keliamus lūkesčius kaip moteriai: buvo žmona, mama, kruopščiai rūpinosi savo aprangos stiliumi ir įvaizdžiu. Turbūt vargiai galima įsivaizduoti, kad Margaret Thatcher ar Theresa May galėtų viešai rodytis su Boris Johnson šukuosena ir nesusilauktų jokio dėmesio. Vyrui bet koks nuokrypis nuo standarto tiesiog suteikia šarmo, tuo tarpu moteris už tokią šukuoseną būtų apkaltinta nepagarba rinkėjams:oms arba dar blogiau – būtų suabejota jos kompetencija.
Tai, kaip aukštus postus užimančios moterys žongliruoja tarp kelių savo tapatybių, bandydamos išpildyti visų lūkesčius, puikiai pavaizduota vienoje serialo „The Crown“ serijoje apie jau minėtą premjerę Thatcher, kai pas ją į namus susirinko visi šalies ministrai pasitarimui dėl valstybės reikalų. Tuo metu kol vyrai diskutavo ir laukė vakarienės, geležinė ledi su prijuoste bėgiojo nuo viryklės prie stalo ir tiekdama vakarienę kolegoms vyrams priiminėjo svarbius valstybei sprendimus. Trumputė scena meistriškai pavaizdavo visą dvigubų standartų absurdą, kurį 1995 aprašė ir jam pavadinimą davė amerikiečių mokslininkė Kathleen Jamieson. Pasak jos, politikės moterys darydamos karjerą susiduria su „double bind“ fenomenu, kai jos nuolatos yra draskomos dilemos, kaip išpildyti vienas kitam prieštaraujančius rinkėjų lūkesčius. Ji išskyrė pagrindines priešpriešų poras: gimda/smegenys, moteriškumas/ kompetencija, branda/ nematomumas.
Pasak Jamieson, esamoje politinėje kultūroje, kuri per daugelį metų buvo formuojama tik vyrų, moteriai išpildyti abi poros dalis yra praktiškai neįmanoma, t.y. moteris politikė visuomenės akyse nepajėgi tuo pačiu metu būti ir labai motiniška, ir intelektuali; ir moteriška, ir kompetentinga; ir brandi, ir vis dar įdomi bei reikalinga; jauna ir profesionali. Tame pačiame katile maišosi privataus ir viešojo gyvenimo kategorijos, iš kurių privačioji priskiriama moterims, o viešoji – vyrams. Idėja, kad moteris vienodai gerai gali dalyvauti abejose gyvenimo sferose, visuomenėje vis dar nepopuliari (dalyvavimas abejose sferose, žinoma, galimas tik esant sąžiningam darbų ir atsakomybių pasiskirstymui šeimoje bei adekvačiai sistemai, palaikančiai moters įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą, o ne verčiančią ją rinktis vieną iš dviejų).
Taip susiklostė dėl esamų vyriškų standartų politikoje, kurie daro įtaką rinkėjų lūkesčiams, koks:ia turėtų būti tikra:s politikas:ė. Norint įtikinti rinkėjus:as, moteris politikė turi išrasti sudėtingą kokteilį iš abejoms lytims priskiriamų savybių, kurio skonis elektoratui nebūtinai patiks. Kaip sako mokslininkė, tikimybė, kad visos kokteilio proporcijos bus teisingos, mažai tikėtina, ir galiausiai kažkuriuo metu kokteiliu vis tiek teks paspringti. Apibendrinant – visuomenė kelia moteriai konkrečius lūkesčius sistemoje, kuri dirba tik vienai socialinei grupei, tuo pačiu netikėdama, kad moteris pajėgi tuos lūkesčius išpildyti ir tokiu būdu iš anksto užkerta kelią bet kokiai alternatyvai.
Šiame kontekste įdomu prisiminti buvusią Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ji kaip ir Merkel prisitaikė prie vyrų sukurtos sistemos ir buvo lietuviškoji „geležinė ledi“, t.y. griežta, santūri, valdinga ir neemocinga. Šias kokteilio dalis ji įmaišė idealiai, tačiau antroji dalis ilgainiui ėmė rūgti ir gadinti mikso skonį: Grybauskaitė nebuvo nei mama, nei žmona. Ji buvo tiesiog pati sau, kas tradicinėje visuomenėje yra blogiau nei būti išsiskyrusiai ar vienišai motinai. Kitaip sakant, ji buvo be „Facebooko“ statuso. Priešingai nei vyras, moteris negali per ilgai likti be statuso. Anksčiau ar vėliau visuomenė paklaus, kas su tavim negerai. Nors Grybauskaitė laimėjo dvejus prezidento:ės rinkimus iš eilės, mano spėjimas, kad trečiuosius ji būtų pralaimėjusi, kaip kad nutiko su Ingrida Šimonyte. Visuomenė buvo pavargusi nuo savęs apibrėžti nenorinčių karjerisčių moterų ir pasirinko grįžti į įprastas vėžes su vadovaujančiu vyru ir labdara užsiimančia pirmąja ponia.
Lyginti Grybauskaitę ir Merkel paprasta ne tik dėl jų panašaus vadovavimo stiliaus ir laikysenos vyriškos politinės kultūros atžvilgiu, tačiau ir dėl priklausymo tai pačiai moterų kartai, kuri sąmoningai vengė būti „moteriškos“ tuo pačiu patvirtindamos mitą, kad tik tai, kas „vyriška“, gali būti vertinga. Ir taip mes priėjome prie trečiojo spėjimo, kodėl Angela Merkel ilgą laiką buvo atsiribojusi nuo feminizmo: ji galimai nenorėjo būti tapatinama su moterimis tokiu būdu netiesiogiai pritardama mitui apie prigimtines moters savybes, darančias jas silpnas ir menkesnes vyrų atžvilgiu, save pačią demonstruojant kaip išimtį. Šis Merkel kartos feminisčių bruožas itin kontrastuoja su jaunosios kartos moterimis, kurios netgi užimdamos „vyriškus“ postus nebijo būti tradiciškai moteriškomis, nors ir tenka atlaikyti nemažą puolimą.
Viena tokių yra Naujosios Zelandijos premjerė Jacinda Ardern, kuri atvirai demonstruoja savo motinišką globėjiškumą. Man asmeniškai įdomus pavyzdys yra Vokietijos jauna socialdemokratų politikė Sawsan Chebli, kuri demonstratyviai pabrėžia norminį moteriškumą ilgais palaidais plaukais, raudonai dažytomis lūpomis ar aukštakulniais. Kaip ir buvo galima tikėtis, moteris ne kartą dėl savo išvaizdos buvo seksistiškai užgauliojama, esą modelio išvaizda ir rimta politika nesuderinami dalykai. Vietoj tapimo rimta (t.y. vyriška) politike, kaip visuomenė iš jos tikėjosi, Chebli pradėjo diskusijas apie šiuolaikinį seksizmą politikoje, o jos pabrėžtinai moteriškas įvaizdis tapo jos pažiūrų išraiška.
Jei manysime, kad pagrindiniai kritikai yra vyrai (kas galbūt ir tiesa), ne ką mažiau į individualią moters tapatybę kėsinasi ir kitos moterys, sakydamos, ką turi ar neturi daryti šiuolaikinė moteris, lygtais tai būtų savaime aišku. Štai Aušrinė Marija Pavilionienė savo straipsnyje „Nemoteriškumo baimė“ (3) išreiškia nusivylimą jaunąja moterų karta: „Šiuolaikinės jaunuolės jau nesugeba įvertinti savo senelių, motinų pastangų vaduoti moterį iš patriarchalinės visuomenės prietarų ir tradicijų. Jos mano turinčios plačias laisvės galimybes: lytinių santykių, alkoholio ir narkotikų vartojimo, judėjimo laisvę. Moralės dogmų nepaisymu, provokuojamu elgesiu ir ryškia išvaizda merginos siekia prilygti vyriškajai lyčiai“.
Pavilionienė, esanti tos pačios kartos kaip ir Merkel ar Grybauskaitė, savo moteriškumą formavo visai kitoje realybėje, kurioje nebuvo pernelyg daug pasirinkimo, kokia moterimi gali būti. Nepaisant to, jos pasirinko tą vos apčiuopiamą alternatyvą ir tapo pavyzdžiu daugeliui kitų, kad KITAIP gali būti. Tačiau ši diena nebėra, kokia ji buvo prieš 20 ar 30 metų. Šiandieną moterys nebeturi rinktis iš juodo ir balto. Šiandienos postfeministiniame kontekste pagrindinis klausimas yra, kaip apibrėžti, kas ta „tikra moteris“ iš tų gausybės variantų ir dar svarbiau, ar tikrai tą reikia daryti? Kas apskritai šiandien gali pasakyti, kuri moteris yra labiau moteris: ta, kuri eina pasiimti vaikų iš darželio ar susitinkanti po darbo su draugėmis bare? Kuri į darbą eina su louboutinais ar bėganti su sneakersais? Kuri ištikima vienam:ai partneriui:ei ar reguliariai juos:jas keičianti? Jei mes taip norime apibrėžti, kas yra ta tikra moteris, ką daryti su transmoterimis, kurios tendencingai renkasi norminį moteriškumą? Ar tai reiškia, kad jos išduoda moteris ir feministes?
Nors šiandieną tokių kaip Chebli ar Ardern dar mažuma, visuomenę vis mažiau stebina, kad moterys, nepaisant jų veiklos srities, yra kuom jos ir nori būti, ir kad moteriškumo ir vyriškumo konceptai pamažu ima kisti. Todėl ir Angelos Merkel deklaravimas esant feministe yra gana simbolinis kartų kaitos ženklas. Moteris, kuri visad simbolizavo galią ir stabilumą, nenorėjusi savęs tapatinti su silpnąja visuomenės grupe, savo karjeros pabaigoje tai vis tik padarė. Ši deklaracija žymi naują feminizmo etapą, kai feministėmis nori būti visos, netgi pati Angela Merkel. O galbūt ji visada ir norėjo, tik laukė tinkamo laiko to come out.
Paaiškinimai:
- Na gerai, nevisai taip. Kostiumėlis vis tiek buvo aptariamas ir memų nemažai pasirodė, kad keičiasi ne jis, o tik jo spalva.
- Kalbant straipsnyje apie moteriškumą ir vyriškumą turima omeny socialinius konstruktus, tačiau ne prigimtines ir nekintančias moteriškas ar vyriškas savybes. Aptariamos moteriškos ir vyriškos savybės yra tik atspindys visuomenėje vyraujančių normų ir stereotipų.
- Straipsnis buvo publikuotas „Feminizmas, visuomenė, kultūra“ 2000 m.
