Mokslininkė, klinikinės psichologijos profesorė, Suicidologinių tyrimų centro Vilniaus universitete steigėja ir įvairių knygų autorė Danutė Gailienė daugybę metų tyrinėja savižudybes, jų priežastis, tendencijas, prisideda prie prevencijos modelių kūrimo ir įdiegimo. Peržiūrėjusi naują dokumentinį filmą apie savižudybių prevenciją „Būsiu su tavim“ profesorė teigia, kad jo reikšmė prevencijai yra neabejotina, o kiekvienas susipažinęs su šia tema taip pat prisideda prie savižudybių mažinimo mūsų šalyje,
Kaip kalbėti apie savižudybes? Kodėl po Nepriklausomybės buvo daugiau atvejų, kai žmonės savo noru išėjo iš gyvenimo, nei sovietmečiu? Ir kokią pažangą per trumpą laiką padarė Lietuva? Kuo prie problemos sprendimo prisidėjo žiniasklaida? Į šiuos klausimus atsako prof. Danutė Gailienė.
Ar visuomenėje vis dar vengiama savižudybių temos?
Atsakyti būtų galima ir taip, ir ne, bet visgi ką nors suprasti geriausiai galime lygindami. Šiaip jau yra normalu, jog žmonės prie savižudybių temos nesiveržia, ja nesižavi, jei gali apie tai negalvoti ir nekalbėti, ir su tuo nesusidurti, tai stengsis nesusidurti.
Kai sakau, kad suprantame dalykus per lyginimą, tai turiu omenyje, kad mes Lietuvoje esame patyrę tikrą savižudybių temos neigimą. Sovietiniu laikotarpiu savižudybių tema kaip ir daug kitų dalykų tiesiogine prasme buvo tiesiog uždrausta. Apie tai nebuvo nei rašoma, nei kalbama, nebuvo galima gauti jokių duomenų (net mokslininkai negalėjo jų gauti). O kaip žmonės gyveno su tuo? Iš istorinių atvejų analizės žinome, kad savižudybių buvo. Ir žinome: pirma, kad tai buvo tabu, antra, vyravo absoliuti psichiatrizacija – visuomenėje dominavo nuomonė, kad žudytis bando arba tai padaro tik psichiškai nesveiki žmonės. Iš šeimų istorijų matome, kad apie tai niekas nepasakojo vaikams, slėpė.
Po Nepriklausomybės pagaliau gavome duomenis ir pamatėme tikrąjį savižudybių mastą ir gana greitai sužinojome, kad tie duomenys yra patikimi. Pasirodė, kad sovietmečiu savižudybės buvo kruopščiai registruojamos pagal visas griežtas taisykles, tik ta informacija buvo slapta. Dar įdomi tendencija – po Nepriklausomybės atgavimo labai padaugėjo savižudybių, jų buvo sumažėję per Sąjūdžio laiką, per išsivadavimą, o paskui, kai jau prasidėjo sudėtingos reformos, skaičiai išaugo. Bet žmonės ir toliau vengė apie tai kalbėti, tai ir toliau buvo laikoma gėda. Reikėjo didžiulių pastangų, kad būtų įgyvendintos savižudybių prevencijos programos.
Taigi, lyginant sovietmetį su dabartiniais laikais – yra įvykę reikšmingų dalykų Lietuvoje. Sakyčiau, kad dabar ši tema yra gerokai destigmatizuota. Mes nuolat atliekame tyrimus – metai iš metų kartojame juos, kad matytume pokyčius, dinamiką. Ir tyrimai rodo, kad pagaliau žmonės supranta, kad savižudybės metu žmogus būna ištiktas tam tikros būsenos. Ji neamžina, gali praeiti. Žmonės supranta, kad reikia psichologų, psichiatrų pagalbos ir dar pabrėžia, kad reikia specializuotos pagalbos. Tai šie dalykai labai džiugina. Bet čia yra tiktai gera pradžia. Vis tiek mūsų visuomenėje šią temą lydi gėda, stigma, kaltė. Tą matome iš pokalbių su nusižudžiusių artimaisiais.
Tai ir galvoju, kodėl mes prie tų žmonių kimbam? Viena vertus, sakome, kad tai sunki ir baisi tema, tai retas atsitikimas, tai ko mes norime? Atsakymas yra toks – išgelbėti žmogų nuo savižudybės yra mūsų visų reikalas ir tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Filmas „Būsiu su tavim“ labai gražiai parodo, kaip žmogiškas kontaktas gali pakeisti situaciją. Ne garsus profesorius išgelbėja tuos žmones, kurie yra juodumoje, o tie, kas yra šalia – kaimynas, seniūnaitis, policininkas. Todėl mums reikia visos visuomenės, kad ji nebijotų šios temos ir žinotų, kaip elgtis.
Kodėl po Nepriklausomybės atgavimo padaugėjo savižudybių? Atrodo paradoksas, kad atgavus laisvę buvo daugiau žmonių, kurie nenorėjo gyventi, nei sovietmečiu. O gal tai tik sutvarkyta statistika, gal anksčiau nebuvo fiksuojami arba rodomi visi savižudybių skaičiai?
Su savižudybių registravimu yra visokių niuansų, bet kai kurie iš jų yra universalūs, būdingi visoms šalims. Yra savižudybių atvejai ir neišaiškintos mirties priežastys. Lietuvoje turime tą problemą – atrodo mažėja savižudybių, bet daugėja neaiškių mirties priežasčių. Tai niuansų yra, bet žvelgiant bendrai Lietuvoje savižudybių atvejų skaičiai yra patikimi maždaug nuo 1962 metų.
O dėl atvejų padaugėjimo po Nepriklausomybės atgavimo, manau, kad tai lėmė radikalios permainos valstybėje. Keitėsi viskas: nauja Konstitucija, nauji įstatymai, santvarka, valiuta, prekės, judėjimas. Žmonėms tai buvo didelis iššūkis. Latvijoje ir Estijoje buvo lygiai ta pati situacija, tai tarsi patvirtinimas dėl duomenų patikimumo, juk visos šalys išgyveno tą patį ir padariniai buvo panašūs. Per išsivadavimą atvejų buvo mažiau, o po to tikrai labai padaugėjo savižudybių. Ypač vyrų, vidutinio amžiaus, gyvenančių kaime.
Visų tą lėmusių priežasčių yra labai daug ir jų visų taip greitai neišvardinsi. Ne visiems sekėsi prisitaikyti prie pokyčių. Bandymas užsidirbti, prekyba turguose, nusikalstamumas, reketas – ta laisvė iš pradžių atrodė gana niūri. Reikia turėti omenyje dar ir tai, kad tuo metu nebuvo jokių resursų. Nebuvo nei specialistų, nei sistemos, kaip sunkumus išgyvenančiam žmogui padėti. Degalų nebuvo, šildymo nebuvo, kokios dar prevencijos? Tokia buvo realybė.
Kokia situacija dabar Lietuvoje?
Labai pagerėjusi. Dešimt metų tarptautiniu mastu buvo sakoma, kad po vengriškojo periodo atėjo lietuviškas periodas (nes dešimt metų turėjome didžiausią savižudybių skaičių pasaulyje, prieš tai pirmoje vietoje buvo Vengrija). O dabar mūsų rodikliai per trumpą laiką yra sumažėję apie 50 procentų. Tad dabar tarptautiniuose renginiuose girdime jau susižavėjimo gaidas.
Gerosios permainos prasidėjo po 2004 metų, kaip tik kai įstojome į Europos Sąjungą ir NATO. Vis tik šie įvykiai galimai svarbūs – tie aljansai suteikė saugumo. Kita vertus, kad į juos būtume priimti, turėjome labai daug namų darbų padaryti, daug tvarkos šalyje įsivesti – juk nepriima bet ko. Tai matyt, irgi padarė įtaką.
Taigi, labai pagerėjo situacija. Beje, įdomu – sekame pandeminę situaciją ir kol kas savižudybių padidėjimo nebuvo. Dabar juk irgi išgyvename iššūkių laikus, bet Lietuvos situacija jau kita – yra resursų, specialistų, veikia sveikatos apsaugos sistema.
Visgi už Europos Sąjungos vidurkį mūsų savižudybių rodiklis yra dvigubai didesnis. Labai džiaugtis ar bent jau nustoti dirbti dar tikrai nėra ko. Per daug dar netenkame žmonių ir tikrai didžiąją dalį jų galima išgelbėti. Kaip jau sakiau, visuomenė yra nepaprastai svarbi ir dėl to filmas „Būsiu su tavim“ ir kiekvienas žmogus, kuris bent kiek apie tai pasidomi, jis yra mūsų bendražygis.
Kas Lietuvai labiausiai padėjo pasiekti tą didelį teigiamą šuolį?
Mes visi tą padarėme. Pasikeitė visuomenės požiūris. Bet gal ir negerai sakau… Reiktų sakyti, kad tai padarėme mes – suicidologai. Lietuvoje susidarė stipri didelė grupė, įsiliejome į tarptautines organizacijas. Manau, kad mums pavyko padaryti svarbių dalykų. Ir Kupiškio modelis nėra iš dangaus nukritęs daiktas. Jis užaugęs iš tyrimų, stebėjimo, tarptautinės praktikos pavyzdžių.
Labai daug dirbome su žurnalistais – jie labai svarbūs, nes formuoja visuomenės nuomonę. Buvo nelengva juos įtikinti – jie iš dalies nesuprato, iš dalies nenorėjo suprasti, kad nuo to, kaip rašysi, gali priklausyti žmonių nuotaika ir žmonės net gali pasirinkti savižudybę, paveikti publikacijos. Jie sakydavo: „tik jau nepasakokit, kad mes kalti, jog žmonės nusižudo“. Visgi pavyko rasti bendrą kalbą – į žurnalistų etikos kodeksą buvo įrašytos reikiamos formuluotės, sutarėme dėl kitų dalykų. Mes tuo labai didžiuojamės.
Kitas aspektas – teko labai daug dirbti su politikais. Kai pagalvoju, pas kiek ministrų ėjau su prašymais, ir kaip jie žiūrėjo į mane, ko aš čia noriu, kodėl keliu tokias problemas… Nebuvo supratimo, kad savižudybių prevencijai reikia valstybinių priemonių, bendros programos, reikia ją finansuoti, reikia dirbti. Bet kai buvo išleista mano knyga „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“ pajutau, kad kažkas pasikeitė – ministrai į mane ėmė žiūrėti kitaip, prasidėjo pokyčiai. Dabar suicidologai veikia aktyviai, Vilniaus universitete yra įkurtas Suicidologinių tyrimų centras, veikia įvairios programos.
Gal tas įdirbis turėjo įtakos ir tam, kad per pandemiją nebuvo savižudybių padidėjimo?
Galbūt. Aišku, visi į tą situaciją žiūrime labai įsitempę. Gali būti ir pavėluoti efektai, kai stresas tiesiog sutelkia žmones, o po to ateina viso to kaina. Neskubam dėl to nei džiūgauti, nei gąsdinti. Bet tiesa tokia, kad per pandemiją žmonės tikrai labai aktyviai pradėjo ieškoti psichologų pagalbos. Psichologų paklausa drastiškai išaugo. Jei anksčiau buvo kažkokia stigma, baimė kreiptis į psichologą, dabar taip nėra. Tai labai geras pokytis. Prisidėjo ir vieši žmonės, kurie pasakojo apie tai, kad lanko terapiją, kad tai padėjo. Tai tampa visuomenės kultūros dalimi.
Pasireiškė ir politinė valia. Per pandemiją, kai paaiškėjo kad daugeliui žmonių reikia psichologinės pagalbos pasikeitė įstatymai. Iki tol iš valstybės biudžeto apmokamos buvo tik gyvai vykstančios konsultacijos. Bet pasikeitus situacijai labai greitai buvo sureaguota ir nuotolinės konsultacijos buvo taip pat įteisintos. Taip pat pavyko ir daugiau dalykų pasiekti bendromis pastangomis, tarkim, kad jei yra suicidinė rizika, jei žmogus pasako, kad turi suicidinių minčių (ar pasako jo artimieji), psichikos sveikatos centruose toks žmogus tučtuojau gaus pagalbą.
Na ir tai, kas prasidėjo su Kupiškio modeliu. Šio modelio sėkmę lėmė atsiradusi valia, atsidavimas ir kūrybingumas. Jis pritaikomas ir kituose rajonuose. Puikiausias pavyzdys, kad viskas priklauso nuo žmonių. Tai kodėl filmas „Būsiu su tavim“ toks svarbus? Kodėl reikia, kad žmonės jį žiūrėtų? Nuoširdžiai sakau, kad šitas filmas yra labai reikalingas, jis žmonėms duoda idėją, parodo, kaip elgtis, kad yra vilties, kad padėti nėra sudėtinga, tik nereikia bijoti. Prieik, apsikabink nelaimėlį, pakalbink jį. Žinok, kad jis laukia, net tas, kuris šaukia „viskas, man nieko nebereikia“, nes niekas nėra visiškai apsisprendęs. Gyvybės instinktas žmoguje toks stiprus!
Kaip derėtų kalbėti apie savižudybę? Žiniasklaidoje matome prie kiekvieno straipsnio pridėtus pagalbos telefonus ir t.t. Tam tikros etikos taisyklės tikriausiai galioja ir meno kūriniams. Jūsų nuomone, ar filmas „Būsiu su tavim“ išlaikė tą etikos egzaminą?
Labai geras klausimas apie etiką, konfidencialumą, padorumą. Kuriant filmą juk svarbu sukurti įdomią istoriją, o tada įsikišame mes su savo „stabdžiais“ – veidų rodyti negalima, tikrų istorijų rodyti negalima, jei rodome SMS žinutes, reikia atsiklausti siuntėjo, ar jis leidžia. Tai didelis apsunkinimas kūrėjams. Tad nėra savaime suprantama, kad jie mūsų klausys. Taigi man šis pavyzdys yra nuostabus, kad kūrėjai ir specialistai rado bendrą kalbą ir sąžinės kriterijų. Nė vienas žmogus psichologiškai nenukentės nuo šito filmo.
Bet yra ir kitokių atvejų. Vokietijoje buvo rodomas toks šešių serijų televizijos filmas „Mokinio mirtis“. Labai drastiška istorija, kuri prasideda nuo to, kad moksleivis bėga ir krinta po traukinio ratais, o po to dėl jo mirties visi kaltina save. Suicidologai Vokietijoje atliko tyrimą, parodžiusį, kad šis filmas nepaprastai prisidėjo prie naujų jaunų žmonių savižudybių. Suveikė Verterio efektas – mėgdžiojimas.
Mokslininkai įrodė, kad tokie filmai yra žalingi. Kilo skandalas, kino kūrėjai gynėsi klišėmis, kad „tikrai ne mes kalti, kad žmonės žudosi“. Praėjo kažkiek laiko, jie ir vėl ruošėsi rodyti tą filmą. Suicidologai mėgino tam priešintis, bet nieko nepavyko – filmas buvo išleistas į eterį ir savižudybių skaičius vėl išaugo. Taigi tai puikiausias pavyzdys, kaip svarbu pasirinkti tinkamus būdus viešinant temas, susijusias su savižudybe, ir taip pat jog nėra savaime suprantama, kad specialistams pavyksta sėkmingai sutarti su žiniasklaida.
Ar būtų galima įvardinti ko labiausiai reiktų vengti?
Žalingiausia yra išpūsti istoriją, ją romantizuoti arba dramatizuoti parodant, kokie kalti aplinkiniai, kad taip nutiko, kad dabar tas žmogus atkeršijo, kad nebuvo kitos išeities. Labai žalinga, jei aprašomas nusižudymo metodas. Taip pat prašome žurnalistų, kad rašydami apie tai nerodytų situacijos kaip be išeities, kad parodytų alternatyvą, kad yra ir kita išeitis. Užtai ir atsirado dabar prie visų publikacijų tie telefonai, informacija, kur kreiptis pagalbos ir pan. Siunčiame žinią, kaip galima išspręsti problemą, kad yra išeičių.
Dokumentinis filmas apie savižudybių prevenciją „Būsiu su tavim“ gruodžio 6 d. rodomas Šakiuose, gruodžio 7 d. – Pakruojyje, gruodžio 19 d. – Klaipėdoje, gruodžio 7, 14, 21, 29 – Vilniuje (kino teatre „Skalvija“). Gruodžio 7 d. „Skalvijos“ rodymas pritaikytas žiūrovams su klausos negalia, bus su SKN titrais. Be to, šį filmą jau galima pažiūrėti ir namų kino platformose: „Nepatogus kinas“, „Telia“, „Žmonės Cinema“, Kino fondas, „Kino Deli“ „Skalvija“, „CGates“, „Garsas“.
Jei jaučiate, jog sunku išbūti su savo jausmais, – nekentėkite. Emocinė pagalba telefonu ar internetu lengvai pasiekiama, Lietuvoje veikia ne viena emocinės pagalbos linija lietuvių ir rusų kabomis, kurios skirtos jaunimui, moterims bei vyrams. Jeigu nenorite skambinti, daugeliui jų galite parašyti ir internetu.
Daugiau apie emocinės pagalbos linijas – spausti ČIA.
