Kur mūsų Emma Watson?

Tarptautinei pop kultūrai išgyvenant lyčių lygybės renesansą, Lietuvos įžymybių lūpomis vis dar kalba tarpukario laikų konservatyvizmas. Kodėl atsiliekame?

Gyvename mažos revoliucijos metu. Ne, neturiu omeny Russello Brando ir jo knygos – nors jis taip pat yra proceso dalis. Pop kultūra, viena įtakingiausių visuomenės institucijų, nuo seno buvo vieta, kuri stereotipus įtvirtina, o ne meta jiems iššūkį. Tokia jos prigimtis: jei esi per daug alternatyvus, populiarus nebūsi. Tačiau šiandien situacija keičiasi: įžymybės pradeda laužyti nuostatas, kurias anksčiau daug metų pačios įtvirtino per filmus, vaizdo klipus, fotosesijas.

Ryškiausi pokyčiai vyksta kalbant apie lyčių lygybę. 2014-ieji bus prisiminti kaip metai, kai pop žvaigždės – merginos ir vaikinai – pradėjo garsiai kalbėti apie anksčiau tabu buvusias ir masinei auditorijai neskanias temas kaip atlyginimų nelygybė, „vyriškų“ ir „moteriškų“ elgesio modelių žala, grožio standartų nereikalingumas, feminizmas.

Metų pradžioje Beyonce, daugiausiai pasaulyje uždirbanti muzikos atlikėja, publikavo esė, kuriame teigia, kad idėja, jog lyčių lygybę pasaulis jau pasiekė, yra mitas. Kaip įrodymą pateikė statistiką apie moterų ir vyrų atlyginimų skirtumus JAV. Taip pat pridėjo: „Turime auginti berniukus taip, kad užaugus lyčių lygybė jiems būtų savaime suprantamas dalykas.“ Esė trumpas, bet įtaigus ir plačiai nuskambėjęs – kai kalba Beyonce, kitaip ir negali būti.

Vėliau atlikėja savo poziciją įtvirtino surengdama šou MTV apdovanojimuose, kurio metu scenos projekcijoje didelėmis raidėmis užsirašė žodis „Feminist“. Beyonce pabandė sugriauti ir JAV vis dar populiarų „feministės – tai moterys, norinčios atrodyti kaip vyrai“ požiūrį. Tą vakarą ji atrodė pribloškiančiai ir nepriklausomai, taip F žodžiui suteikdama naują prasmę tūkstančių savo gerbėjų galvose.

Dar stipresnę žinutę nusiuntė Emma Watson – viena populiariausių naujos kartos aktorių, publikos pamilta kaip Hermiona iš „Hario Poterio“, o vėliau suvaidinusi filmuose „The Perks of Being a Wallflower“, „The Bling Ring“ ir daugelyje kitų. Rugsėjį kalbėdama Jungtinių Tautų konferencijoje (vasarą ji paskelbta JT geros valios ambasadore) Watson pasakė jaudinančią kalbą, kuria ragino lyčių lygybės siekti ir vaikinus. Kartu startavo jos inicijuota solidarumo už lygias teises kampanija „HeForShe“.

Visa Emmos Watson kalba Jungtinėse Tautose: 

Watson idėja paprasta: nors apie lyčių lygybę dažniausiai kalba moterys, ji reikalinga ir vyrams. „Retai kalbame apie tai, kad vaikinai yra įkalinti lyčių stereotipuose. Bet aš tai matau. Kai jie išsilaisvins, merginų padėtis taip pat pasikeis kaip natūrali pasekmė.“ Savo žodžius aktorė pagrindžia statistika – pavyzdžiui, daugiausia savižudybių atvejų užfiksuojama tarp jaunų vyrų, ne moterų. Beje, Lietuvoje situacija analogiška – vyrai čia nusižudo net penkis kartus dažniau nei moterys. Watson kalba apie tiesioginį ryšį tarp to, ko visuomenė tikisi iš vyro, ir savižudybės, kaip būdo pabėgti, jei lūkesčių nepavyksta išpildyti.

Kampanija nebūtų sėkminga, jei patys vyrai jos nepalaikytų. Tačiau palaiko, masiškai. Watson viešai sveikino aktoriai Josephas Gordonas-Levittas, kuris jau anksčiau buvo teigęs, kad yra feministas, aktoriai Russellas Crowe ir Jaredas Leto, „One Direction“ narys Harry Styles, daugelis kitų.

(Nuotraukos publikuotos aktorių instragram paskyrose.)

Naujausiose žiniose – Keira Knightley, viena grožio idealų Holivude, šio mėnesio žurnalo „Interview“ numeriui pozavo pusiau nuoga, taip protestuodama prieš masinį žmonių kūnų redagavimą nuotraukose: „Mano kūnas buvau daugybę kartų manipuliuotas dėl įvairiausių priežasčių. Darydama šią fotosesiją pasakiau: galiu pozuoti ir nuoga, jei tik nieko nekeisite. Nes tikrai nėra skirtumo, kokios yra tavo formos.“

Pasisakyti už lyčių lygybę, moterų teises, o kartu – žmogaus teises plačiąja prasme ir joms artimas ekonomines problemas, solidarizuotis su 99 procentais, užuot izoliavusis žvaigždės gyvenime – toks yra naujas elgesio kodeksas Vakarų pop kultūroje. Galbūt vis dar nedidelėje, bet svarbioje ir augančioje jos dalyje.

Mums visiems tai yra geros naujienos. Tik į mūsų kiemą jos kol kas neateina.

Lietuvos pop kultūra iš vakarietiškos perėmė formą, bet turinys liko. Mūsų žvaigždės rengiasi tarptautinių kompanijų rūbais, jų šukuosenos sutvarkytos, šypsenos ištreniruotos – visai kaip Holivude. Bet tai, kas dedasi daugelio jų galvose, yra praėjusio amžiaus reliktas.

„Moteris turi gimdyti ir auginti vaikus, rūpintis šeima. <…> Labiausiai mane erzina moters noras gyventi kaip vyrui. Mąstyti, jausti, vyriškai elgtis įvairiose situacijose. <….> Moterys turi vertinti savo atsidavimą, nuolankumą, meilę namams“, – Marius Jampolskis, aktorius, laimėjęs „Sidabrinę gervę“ už vaidmenį moters režisuotame filme. „Moteris turėtų neužsimiršti ir būti moteriška <…> Moterys gali vadovauti, dirbti direktorėmis, užimti vadovo pareigas, tačiau kalbant apie moters ir vyro santykius, ji turi išlikti moteriška“, – Donatas Montvydas, vienas populiariausių jaunų Lietuvos dainininkų. „Aš labai moteriškai, apvaliai graži“, – Justė Arlauskaitė-Jazzu, save pozicionuojanti kaip vakarietišką atlikėją. Visos citatos yra iš šių ir praėjusių metų.

Galima bandyti suprasti, kaip seksistinius pokštus, po kelis kiekvienoje laidoje, į nacionalinės televizijos eterį paleidžia „Euroviziją“ vedantis Arūnas Valinskas. Galima įsivaizduoti kodėl Povilui Meškėlai atrodo, kad viskas gerai tos pačios televizijos eteryje dainuoti vilkint kostiumą, kai aplink jį šoka perpus jaunesnės šokėjos pleibojiškais rūbais. Galima paaiškinti, kodėl Gustavas mintis, kad jo filme vaikams (!) moterys vaizduojamos suprekintai, vadina „absurdu“. Tai yra asmenybės kartos, užaugusios sistemoje, neturinčioje nieko bendra su tuo pasauliu, į kurį dabar bando integruotis Lietuva.

Tačiau Jampolskis ar Montvydas yra nepriklausomybės vaikai, nauja karta, iš kurios tikimasi laisvės, šiuolaikiškumo, jeigu reikia – ir maišto. Užuot tai darę jie tiesiog prisitaiko prie daugumos visuomenės požiūrio. Nes jų požiūris yra toks pat.

Galbūt nereikėtų stebėtis: įžymybės yra visuomenės atspindys. Visuomenė nepadarys populiariais tų, kurių požiūriui nepritaria. Vakaruose posūkis link lyčių lygybės visų pirma atėjo iš apačios – iš senas tradicijas turinčių moterų teisių judėjimų ir naujos feminizmo bangos interneto socialiniuose tinkluose. Idėjos, kurias išsako Beyonce, Watson ar Knightley nėra naujos nei visuomenei, nei joms pačioms. Skirtumas tas, kad anksčiau jos apie tai viešai nekalbėjo, nes nebūtų buvę saugu jų karjeroms. Dabar gali kalbėti ir jaustis ramiai, nes pati visuomenė davė tam pagrindą.

Ar Lietuvos visuomenė tokį pagrindą kuria, klausimas atviras. Lyčių lygybė Lietuvoje vis dar suprantama kaip pseudoproblema, išskirtinai moterų, ir tik mažos dalies – „agresyvių feminisčių“ – reikalas. Klaidingai manoma, kad lyčių lygybės siekiantieji nori panaikinti skirtumus tarp lyčių, vyrus paversti moterimis ir atvirkščiai – nors tiek Beyonce, Watson ar Knightley, tiek Russellas Crowe (žmogus, suvaidinęs Nojų ir gladiatorių!) tą akivaizdžiai paneigia.

Situaciją gelbėja socialiniai tinklai. Jampolskio ir Montvydo idėjos sulaukė deramos kritikos „Facebook“ esančioje Feminizmo grupėje, turinčioje virš poros tūkstančių narių. Apie lyčių lygybės problemas pasisako tame pačiame tinkle dideles auditorijas subūrusios buvusi „Investuok Lietuvoje“ vadovė Milda Dargužaitė, dainininkė Erica Jennings. Prie „HeForShe“ kampanijos prisijungė komikas Paulius Ambrazevičius. Aktorė ir laidų vedėja Beata Tiškevič-Hasanova, kartu su fotografe Neringa Rekašiūte surengė parodą „Mes.Moterys“ – fotografavo apsinuoginusias moteris, taip parodydamos, kad visoks kūnas, ne tik tas, kuris naudojamas kosmetikos prekių reklamose, yra gražus. Gausi ir daugiausia teigiama reakcija į projektą parodė, kad įmanoma: niša taisykles keičiančiam, o ne prie jų prisitaikančiam požiūriui yra.

(Mes.Moterys projekto nuotrauka, autorė – Neringa Rekašiūtė)

Lietuva šiandien yra pasimetusi transformacijos visuomenė, norinti vieno, bet dažnai daranti priešingai. Žmonės nori vakarietiškos gyvenimo kokybės, bet atmeta Vakarų pasaulio vertybes, tą kokybę atnešančias. Mūsų pop kultūra – situacijos veidrodis. Bet nereiškia, kad jis negali būti kitoks. Tik tai užtruks. Emmą Watson Lietuva pamatė prieš 14 metų, pirmajame „Hario Poterio“ filme. Jai tada buvo 11 metų. Prireikė beveik dešimtmečio hiperseksualizuotoje ir konkurencingoje kino industrijoje, kad ji pasakytų tai, ką pasakė.

Kalbėti nepopuliarius dalykus industrijoje, kurioje tavo vertė matuojama tuo, kiek esi populiarus, yra baisiai rizikinga. Bet nesakyti jų visai – dar rizikingiau.