Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
Komentaras

Nepatogi tema Lietuvoje – psichikos sveikata

Depresija. Asociatyvi iliustracija, 15min.lt nuotr.

Aušrinė Pociūtė | 2015 11 03

Nebe pirmi metai Lietuvoje vis aktyviau diskutuojama apie prastą situaciją psichikos sveikatos srityje. Aukšti savižudybių, patyčių, smurto šeimoje rodikliai kelia kelia vis didesnį nerimą, tačiau psichikos sveikatos paslaugų infrastruktūrai skiriami valstybės biudžeto, ligonių kasų pinigai, o taip pat ir ES struktūrinių fondų lėšos naudojamos neracionaliai, tad situacija išlieka nepakitusi.

Psichikos sveikatos srityje aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, siekiančios atkreipti valstybinio sektoriaus dėmesį į vis aštrėjančias problemas ir siūlančios įvairias šios srities reformas, kurių pagalba būtų galima užtikrinti veiksmingą psichikos sveikatos priežiūrą. Viena tokių nevyriausybinių organizacijų – VŠĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“, jos darbuotoja ir projektų vadovė Eglė Šumskienė sutiko pasidalinti savo įžvalgomis psichikos sveikatos tema.

Psichikos sveikatos srityje dirbate ne pirmus metus, stebite ir pati prisidedate prie psichikos sveikatos priežiūros sistemos Lietuvoje tobulinimo, kokias tendencijas pastebite? Ar psichikos sveikatos problemų turintys asmenys turi galimybę sulaukti efektyvios pagalbos?

Galbūt galima pastebėti, kad apie psichikos sveikatą (PS – aut.past.)) Lietuvoje kalbama plačiau, tačiau daugiausia globaliame kontekste, analizuojamos bendros tendencijos – savižudybės, agresija, smurtas, priklausomybės… Konkretūs ir individualūs atvejai kol kas yra pavienių asmenų problemos, kurias jie dažniausiai sprendžia patys, minimaliai gaudami palaikymo ir tinkamų paslaugų. Yra tendencija, kad bet kokia psichiatrinė diagnozė, ar net paprastas poreikis psichologo konsultacijai gali būti priskirtas PS problemoms, bijoma, kad šie faktai gali būti „kažkur“ įrašyti, paskui kils problemų gaunant vairuotojo pažymėjimą, įsidarbinant ir pan. Todėl žmonės paprastai vengia ir delsia kreiptis į PS specialistus, o jų būklei blogėjant neišvengiamas guldymas į ligonines.

Dažnai formuojamas neigiamas požiūris į žmones, turinčius net ir nedidelių psichologinių problemų, kreipimasis psichologinės pagalbos neretai sutinkamas kaip silpnumo ženklas. Ar toks požiūris nėra iškreiptas? Kokie veiksniai sąlygoja rimtus psichikos sutrikimus, ar galima jiems užbėgti už akių?

Žinoma, galima ir būtina užbėgti už akių rimtos PS problemoms, tačiau dėl stigmos vengiama kreiptis į specialistus laiku. Taip pat nėra bendruomeninių PS priežiūros paslaugų, kurios sudarytų ne tik alternatyvą hospitalizacijai, bet ir atliktų svarbias profilaktikos, prevencijos funkcijas.

Kokias teises turi psichiatrijos ligoninės pacientai? Kiek toks asmuo šioje įstaigoje gali būti savarankiškas?

Ligoninėje pacientų teisės tarsi saugo įvairūs teisės aktai, ligoninės vidaus dokumentai, tačiau tikrovėje pacientai yra labai nesaugūs, pažeidžiami, tiek dėl savo sveikatos būklės, tiek dėl egzistuojančios sistemos, pagal kurią pacientas atsiduria hierarchijos apačioje. Kelerius metus buvo bandoma diegti paciento patikėtinių programas, kurių esmė – ligoninėje dirbantys nepriklausomi specialistai, užtikrinantys, kad pacientų teisės būtų saugomos, tarpininkaujantys tarp pacientų ir personalo, visuomet stojantys į pacientų pusę. Tačiau ši paslauga neprigijo, ir pacientai savo sudėtingoje situacijoje ir toliau lieka vieni ir bejėgiai.

Ar galima psichikos sutrikimų turinčių asmenų integracija visuomenėje? Ar jiems sudaromos sąlygos šiai integracijai – pvz., ar jie gali dirbti, kitaip būti naudingi visuomenei?

Integracija visuomenėje būtina, antraip jų būklė blogės, ir vieną guldymą į ligoninę seks kitas, kol galiausiai asmuo gali atsidurti socialinės globos namuose ir ten likti iki savo dienų galo. Dienos centrai, ugdymo, mokymo, darbinio užimtumo programos, aprūpinimas būstu – paslaugos, kurios yra labai svarbios psichosocialinę negalią turinčių asmenų integracijai visuomenėje. Lietuvoje šios paslaugos dar labai eksperimentiniame lygmenyje. Tai reiškia, kad politinės valios realiai integracijai įgyvendinti dar nėra, o NVO iniciatyvos yra pavienės, be stabilaus finansinio pagrindo ir tęstinumo užtikrinimo. Psichosocialinės reabilitacijos centras „Rastis“ – vienas geriausių pavyzdžių, sėkmingai vykdantis psichosocialinę negalią turinčių asmenų priešdarbinę reabilitaciją ir darbinę integraciją. Pabrėžčiau, kad jie įdarbina savo klientus laisvoje rinkoje, pasiekia puikių rezultatų – išsilaikymo darbo vietoje kelerius metus. Bet tai – nevyriausybinė organizacija, kuri labai sunkiai užsitikrina finansavimą ir geba įtikinti rėmėjus apie savo veiklos prasmę.

Kas vyksta baigus gydymosi etapą ir išėjus iš psichiatrijos ligoninės? Ar tokiam asmeniui yra suteikiama kokia tolimesnė pagalba? Ar kas nors prižiūri tokį asmenį, jį stebi, ar jo sveikata nepablogėjo?

Lietuvoje veikia daugiau nei 100 psichikos sveikatos centrų, kurie turėtų būti bendruomeninių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų atitikmuo, ir užkirsit kelią hospitalizacijai, ir vykdyti tęstinį gydymą bendruomenėje. Tačiau tai – nedidelės įstaigos, kuriose trūksta komandinio darbo, specialistų, resursų tam, kad realiai būtų teikiamos bendruomeninės paslaugos ir tęstinis gydymas arba prevencija. Pvz., tokiame centre vieno etato krūviu dirbantis psichologas turi aptarnauti 20.000 teritorijos gyventojų (dar neseniai buvo 40.000 gyventojų). Tokioje situacijoje neįmanoma kalbėti apie stebėjimą, individualų požiūrį, tinkamą bendruomeninę pagalbą.

Koks yra darbdavių požiūris į psichikos sveiktos sutrikimų turinčius asmenis kaip potencialius jų darbuotojus? Ar tokie asmenys nėra diskriminuojami dėl savo psichinės sveikatos istorijos darbo santykiuose?

Darbdavių požiūris į tokius potencialius darbuotojus yra vienareikšmiškai neigiamas. Darbdaviai, kaip rodo tyrimai, nori žinoti apie savo darbuotojų psichosocialinę diagnozę, ir dažniausiai jos pagrindu atleidžia darbuotoją, kartais net neskirdami išeitinės kompensacijos. Todėl natūralu, kad žmonės savo diagnozes slepia, jaučiasi nesaugūs, nors, kaip rodo tyrimai, nori ir gali dirbti, būti sąžiningi ir lojalūs darbuotojai.

Kaip vertintumėte šiandieninį psichikos sveikatos priežiūros veiksmingumą? Kodėl Lietuva nesiryžta imtis ryžtingų permainų ir taiko sovietiniais laikais atsiduodantį medikamentinį gydymą užuot perėjusi prie veiksmingomis pripažintų bendruomeninių paslaugų?

Kad sistema neveiksminga rodo savižudybių lygis, patyčių mastai mokykloje, smurtas, agresija keliuose ir pan. Esame stigmatizuota, netolerantiška visuomenė, turinti rimtų psichikos sveikatos problemų, tačiau politiniame lygmenyje patogu yra jas ignoruoti, nesiimti esminių permainų šioje jautrioje srityje, užuot plėtojus bendruomenines paslaugas renkamasi aprūpinti didžiąsias ligonines elektrošoko aparatais. Prieš porą metų atlikto tyrimo metu buvo analizuojamos Seimo posėdžių stenogramos pagal raktinius žodžius „psichika“, „PS“. Tyrimo duomenys parodė, kad jokio rimto politinio diskurso šiomis temomis nevyksta, dažniausiai pasitaikančios diskusijos psichikos sveikatos klausimais Seimo plenariniuose posėdžiuose buvo pasvarstymai apie politinių oponentų tikėtinas diagnozes.

Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki