Lietuvos laisvė man nėra nei abstrakcija, nei patriotiniai simboliai. Labai gerai prisimenu, kaip ji prasidėjo.
Vienas toks TSKP pirmasis sekretorius bandė pertvarkyti supuvusią sistemą kviesdamas žmones kalbėti. Glastnost i perestrojka – viešumas ir pertvarka – skambėjo per radiją ir televiziją nuo Sibiro iki Baltijos. Jis neįsivaizdavo, kokia yra laisvo žodžio galia. Kad pradėję atvirai kalbėti žmonės nebenutils. Ir kad laisvės negali atseikėti po gramą ar dozuoti pagal kažkieno nustatytas normas. Lietuvoje prasidėjo Persitvarkymo sąjūdis, kurį gražiai pavadinome dainuojančia revoliucija. Mano šizofrenišką „tarybinę“ tapatybę su pionierių rikiuotėmis mokykloje ir tėvo pasakojimais apie „smetoninę“ Lietuvą namuose pakeitė sąjūdietiškas aktyvizmas – rinkome parašus dėl Lietuvos kareivių paleidimo iš sovietų armijos, apjuosėme gyva grandine Ignalinos atominę elektrinę ir susirinkę prie laužų Antakalnio gale skandavome „Omon von!“ (spec. pajėgos lauk!). Kovo 11-oji buvo dėsninga žodžio laisvės išdava. Žodžio, nesiskiriančio nuo veiksmo – ne aprašančio, o steigiančio naują tikrovę.
Šiuo požiūriu ir Vasario16-oji, ir Kovo 11-oji buvo politiniai performansai, įtikinę steigiamų savarankiškų valstybių tikrumu – tiesa, ne iš karto ir ne visus. Tačiau tai buvo vaizduotės pergalė prieš pragmatišką protą. Josifas Brodskis rašė: „Žodžio laisvė, kaip ir bet kokia įgyta, o ne iškovota laisvė, turi savo šešėlių. Mat antros kartos laisvė yra veikiau paveldėta, negu tavo paties vertybė“. Jis tai rašė Amerikoje, ištremtas iš tėvynės. Todėl ir paveldėta žodžio laisvė, nors ir svarbi, jam nebuvo arti kūno – pirmiausia dėl svetimos kalbos. Man čia svarbesnė įgytos ir iškovotos laisvės skirtis. Šiandien mes švenčiame laisvę, bet bijome kovoti. Arba manome, kad viskas jau pasiekta ir kad laisvė savaime užtikrina piliečių lygybę ir lygiateisiškumą.
Tačiau pažiūrėkime į signatarus. Tarp Vasario16-osios signatarų nėra moterų. Kovo 11-oji jau rodo šiokį tokį progresą: 11 moterų iš 123 pasirašiusių. Nedaug skiriasi ir dabartinis Seime dirbančių moterų skaičius. Tokie skaičiai tikrai neatspindi moterų sugebėjimų ir išsilavinimo, nes Lietuvoje aukštąjį mokslą baigia daugiau moterų, nei vyrų. Tai kas gi kaltas dėl tokios padėties?
Ne kartą esu girdėjusi (ypač iš vyrų), kad moterys pačios kaltos – į politiką neina ir kitų moterų nerenka.
Prisiminkime posakį „Cherchez la femme“ – ieškokite moters! Ankstesnėje epochoje reikėjo rasti moterį – kaltininkę, raganą, sąmokslininkę ir išdavikę – slaptą ar viešą visų nesėkmių priežastį. Moterims reikėjo slėptis, bijant kaltinimų. O ypač kaltintojų, kurie savo tamsius darbus dangstė kolektyvinės moterų baimės skraiste. Bet pasikeitė laikai ir moterys perplėšė tą melo rūbą. Apnuogino savo žaizdas ir skaudulius, kad nupraustų sergančios visuomenės kūną. Su #metoo banga asmeniška vėl tapo politiška. Nereikia to vaizduoti kaip cunamio, nušluojančio gerą ir blogą, dorą ir nedorą paskandinančio tame pačiame purve. Ši viską apvalanti ir transformuojanti stichija yra naujo šimtmečio magma, degančios ugnies upė. Senos, galia ir prievarta grindžiamos formos susilydys į lavos skulptūras, kurias po daug šimtmečių iškasę archeologai stebėsis, kad tokią technologinę pažangą ir mokslo aukštumas pasiekusi civilizacija taip ilgai žemino pusę žmonijos. Žiūrėjo viena akimi ir klausė viena ausimi, nors kita akis matė ir kita ausis girdėjo nė kiek ne blogiau.
Dabar reikia ieškoti moters kultūroje ne siekiant ją nutildyti, pamokyti, „pastatyti į vietą“, o ištraukti iš užmaršties, išgirsti, įvertinti, prisiminti. Tiesą sakant, ieškoti nė nereikia – moterys visada buvo, yra ir bus Lietuvos valstybės kūrėjomis, bet pagaliau atėjo laikas tinkamai įvertinti jų darbus ir užbaigti moterų antraeilinimo šimtmetį.
Kodėl tarp Vasario 16-osios signatarų nebuvo moterų? Ne todėl, kad kas nors uždraudė. Juk dar 1905 metų Didžiajame Vilniaus Seime raginta „reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“ taip įtvirtinant lyčių lygiateisiškumo idėją. Kai 1918 m. vasario 17 dieną moterys įteikė peticiją, reikalaudamos ištirti moterų neįtraukimo klausimą, paaiškėjo, kad niekas paprasčiausiai jų nekvietė. Tiesiog rinko atstovus į Vilniaus konferenciją. Rinko atstovus – ne atstoves. Net nepasidomėjo, ar gali, ar nori. Todėl nepaklausimas apie moteris irgi yra kolaboravimas su patriarchaline sistema. Kai nesidomi, ar yra moterų, kiek jų yra, gali paaiškėti, kad jų nėra visai. Taip demokratinė visuomenė pati save luošina.
Būtent todėl 2018 m. iš „Naručio“ viešbučio perskaityta Vasario 17 d. deklaracija baigiasi tokiais žodžiais: „XIX–XX a. kertinis vienavyrės politikos akmuo jau apsamanojo. Laikas prisiminti kitas tris kertes. Valstybė laisva tik tada, kai laisvi yra visi jos piliečiai. Nėra ir negali būti pusinės laisvės. Sąjūdžio metais nesutikome su autonomija SSSR sudėtyje – eiti į laisvę mažais žingsneliais, ir šiandien nesutinkame su „pereinamuoju“ laikotarpiu ir tuščiais pažadais moterų vaidmenį valstybėje pripažinti kada nors ateityje. Laikas įžengti į lyčių lygybės šimtmetį – dabar.
Klaus(y)k moters!“
Šis komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
