„Lyčių papildomumas“, kuris lietuviškai skamba tarsi visiškai logiška ir paprasta tiesa apie dviejų biologinių lyčių dalyvavimą sukuriant naują gyvybę, nėra toks jau nekaltas terminas. Pastaruoju metu jis vis dažniau išgirstamas ne tik argumentuojant, kad vyrų ir moterų socialiniai vaidmenys yra „prigimtiniai“, kylantys iš biologinių lyčių skirtumų, bet ir priešinantis tos pačios lyties porų santykių civiliniam sureguliavimui, teigiant, kad šeimos įmanomos tik esant galimybei susilaukti vaikų.
Lyčių papildomumo arba komplementarizmo (angl. complementarianism) idėja atsirado kaip atsvara antrajai feminizmo bangai, kilusiai praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai plintant egalitarizmui (lyčių lygybei) protestantų bažnyčiose pradėjo augti vadovaujančias pareigas užimančių moterų skaičius. Pagal tuo metu naujai atsiradusią konservatyvią lyčių papildomumo teologinę poziciją, vyrų ir moterų vaidmenys santuokoje, šeimoje ir bendruomenėje privalėjo būti skirtingi ir vieni kitus papildantys, vyrams suteikiant lyderių, o moterims – pagalbininkių vaidmenis.
1975 m. Biblijos tyrinėtoja Susana T. Foh paskelbė didžiulio populiarumo konservatyvioje bendruomenėje sulaukusį straipsnį „Ko geidžia moteris?“ (angl. What Is the Woman’s Desire?), kuriame aiškino moterų siekį dominuoti ir nevaldomą norą konkuruoti su vyrais dėl lyderystės santykiuose kaip teisingą bausmę už gimtąją nuodėmę. Autorė rašė, kad toks geismas nėra Dievo valia moterims, todėl vyrai privalo aktyviai siekti jas kontroliuoti.
Naujasis konservatyvusis požiūris į lyčių santykius formavosi palaipsniui. 1977 m. presbiterijonų pastorius George’as Knightas III publikavo knygą „Naujojo Testamento mokymas apie vyrų ir moterų vaidmenų santykį“ (angl. New Testament Teaching on the Role Relationship of Men and Women), kurioje naujai interpretavo lyčių vaidmenis, moters subordinacijos vyrui modelį kurdamas pagal Trejybę, kurioje įžvelgė Dievo Sūnaus subordinaciją Dievui Tėvui. Ši nuomonė sulaukė griežtos kritikos dėl Trejybės doktrinos iškraipymo siekiant pagrįsti naująjį požiūrį į lyčių vaidmenis.
Kiek vėliau šia tema ėmė rašyti ir kiti žinomi Biblijos aiškintojai, pvz. teologai Wayne’as Grudemas bei Johnas Piperis, tačiau jų nuomonės skyrėsi nuo tuometinio, daugumai krikščionių būdingo supratimo, pagal kurį moters paklusnumo vyrui būtinybė kilo dėl gimtosios nuodėmės.
Šie autoriai teigė, kad Biblijoje aprašytas pasaulio sukūrimas įtvirtino tvarką, kurioje vyrui buvo skirtas vadovo, o moteriai – pagalbininko vaidmuo. 1987 m. šie du autoriai dalyvavo formuluojant „Danverso pareiškimą dėl biblinio vyriškumo ir moteriškumo“ (angl. Danvers Statement on Biblical Manhood and Womanhood) – poziciją, pagal kurią: „žmonos turėtų atsižadėti priešinimosi savo vyrų valdžiai ir ugdytis norų, džiaugsmingą paklusnumą savo vyrų vadovavimui“.
Netrukus šis pareiškimas buvo įdiegtas į Pietų baptistų konvencijos – antros pagal dydį krikščioniškos denominacijos JAV – pagrindiniame tikėjimo tiesas nurodančiame dokumente. 1998 m. atnaujintoje šio dokumento versijoje rašoma, kad „žmona mielai atsiduoda savo vyro vadovavimo tarnystei taip, kaip bažnyčia noriai atsiduoda Kristaus lyderystei. Ji, būdama sukurta pagal Dievo atvaizdą, kaip ir vyras, todėl būdama jam lygi, prisiima Dievo duotą atsakomybę gerbti savo vyrą ir tarnauti jam pagalbininke, prižiūrinčia namų ūkį ir ugdančią naująją kartą“.
Panašiu metu atsirado ir radikalesnių krikščioniškų idėjų, iki šių dienų propaguojančių biblinį patriarchatą. Pvz., „Namuose liekančių dukterų“ (angl. Stay-at-Home-Daugters) judėjimas, pagal kurį merginos turėtų likti tėvo valioje kol neišteka ir atsisakyti aukštojo mokslo, visą dėmesį skirdamos mokymuisi būti geromis namų šeimininkėmis ir žmonomis. Arba „Pilnos strėlinės“ judėjimas (angl. Quiverfull, taip pavadintas pagal 127 psalmę), skatinantis susilaukti kuo daugiau vaikų, atsisakyti visų šeimos planavimo formų ir raginantis moteris rinktis savo vietą namuose. Jį 1977 m. išpopuliarino Nancy Campbell, pradėjusi leisti „Above Rubies“ žurnalą, šlovinusį namuose liekančias moteris, bei Mary Pride, 1985 m. parašiusi knygą „Kelias namo: po feminizmo, grįžtant į realybę“ (angl. The Way Home: Beyond Feminism, Back to Reality), kurioje teigė, kad atrado tikrąją laimę paklususi Biblijoje numatytam moters vaidmeniui ir savo vyro autoritetui. M. Pride kaltino feministinį judėjimą moterų klaidinimu dėl poreikio daryti karjerą.
Paradoksalu, tačiau propaguodama kitų moterų vietą namuose ir paklusnumą savo vyrams, iš knygų apie šias idėjas ir vaikų mokymą namuose M. Pride susikūrė labai sėkmingą ir pelningą verslą. Romos katalikai čia taip pat turi savo konservatyvių idėjų propaguotojų, pvz. filosofę Elizabeth Anscombe, kuri griežtai pasisakė prieš kontracepciją kaip grėsmę tradicinėms krikščioniškoms vertybėms.
Komplementarizmo idėjos gajos iki šių dienų iš dalies todėl, kad jas aktyviai propaguoja moterys. Pietų baptistų konvencijos gretose iškilo tokios žvaigždės kaip Beth Moor – evangelistė, knygų autorė ir Biblijos mokytoja, palaikiusi lyčių papildomumo idėjas nuo 1978 m. ir iš šios veiklos susikrovusi maždaug 10 mln. JAV dolerių turtą. Manoma, kad moteris savo religinėje bendruomenėje trenkėsi į taip vadinamas „stiklines lubas“, kurias savo laiku padėjo sukonstruoti, ragindama moteris paklusti vyrams. 2016 m. ši viena žinomiausių Biblijos mokytojų sukrėtė savo denominaciją pareiškusi, kad išeina iš bendruomenės ir nuoširdžiai gailisi prisidėjusi prie vyrų lyderystės teologijos įtvirtinimo evangelikų bažnyčiose.
Šiuo metu kyla naujoji komplementarizmo banga, o jos palaikytojai teigia propaguojantys kitokį požiūrį. Deja, iš naujos „lyčių papildomumo“ pakuotės sklinda jau anksčiau girdėtas moters vaidmens santuokoje, šeimoje ir bažnyčioje leitmotyvas. Moterys ir vėl įkinkomos į uolų darbą prieš savo pačių teises, tik šįkart viliojamos „tradicinių“ šeimos vertybių gynėjų ir kovotojų prieš „gender“ ideologiją vaidmenimis.
