Našlaitis nuo gimimo Valentin Câmpeanu, kaip ir daugelis jo likimo vaikų Rumunijoje, augo globos įstaigose. Sulaukęs aštuoniolikos buvo perkeltas į uždaro tipo instituciją suaugusiems, kurioje jam nebuvo skiriamas dėl sergamumo užkrečiama liga būtinas gydymas. To pasekoje pablogėjus fizinei sveikatai, Valentin keistomis aplinkybėmis buvo perkeltas į psichiatrinę ligoninę, kurioje netrukus mirė. Likus kelioms valandoms iki jo mirties, ligoninėje jį aplankę Teisinių resursų centro (angl. Centre for Legal Resources) darbuotojai rado vaikiną labai nusilpusį, apgyvendintą patalpoje, kurioje temperatūra nesiekia nulio laipsnių, o ligoninės darbuotojai atsisakė prie jo liestis.
V. Câmpeanu mirties aplinkybės nebuvo tirtos, atsakingi asmenys nenustatyti. Kadangi Valentin neturėjo artimųjų, į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT) kreipėsi Teisinių resursų centras. 2014 m. liepos mėn. EŽTT priimė sprendimą, jog Rumunija pažeidė Valentin Câmpeanu teisę į gyvenimą, bei sukritikavo valdžios atstovus dėl mirties aplinkybių tyrimo neatlikimo.
Teisminiuose bylos procesuose dalyvavo ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos: Proto negalios atstovavimo centras („Mental Disability Advocacy Centre”), žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch”, seksualinių ir reprodukcinių teisių organizacija „Euroregional Center for Public Initiatives” ir Bulgarijos Helsinkio komitetas.
Teisinių resursų centro programų vadovės Georgiana Pascu teigimu, šis EŽTT sprendimas yra svarbus ne tik Rumunijai, tačiau ir visai Europai, nes šis precedentas suteiks galimybę padėti dešimtims tūkstančių panašiose situacijose esančių asmenų Europoje. Jos teigimu, atsakomybė už Valentin Câmpeanu mirtį tenka ne tik netinkamai pareigas vykdžiusioms institucijoms, tačiau ir visai sistemai, dirbančiai su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis.
Kaip pažymėjo Proto negalios atstovavimo centro vykdantysis direktorius Oliver Lewis, Valentin Câmpeanu yra vienas iš milijonų psichikos sutrikimą turinčių asmenų, kuriuos per amžius palieka šeimos ir bendruomenių nariai. Jie atskiriami nuo visuomenės, skriaudžiami institucijose, kuriose miršta dėl patiriamos prievartos ir nepriežiūros. Šis EŽTT sprendimas, anot O. Lewis, keičia teisinę situaciją Europoje: nuo šiol NVO gali reikalauti teisingumo asmenų, kurie priešingu atveju nesulauktų pagalbos, atžvilgiu.
Dar 2006 m. VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje (dabar VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos”) kartu su partneriais parengtoje atlikto tyrimo ataskaitoje „Vaiko teisių padėtis Lietuvos stacionariose globos ir ugdymo įstaigose” nurodė, jog vaikų apgyvendinimas uždaro tipo institucijose prisideda prie ypatingos globos ir dėmesio reikalingų vaikų visuomeninės atskirties, lemia ryšių su šeima bei prigimtinių tėvų pareigų atsakomybės vaikų atžvilgiu, silpnėjimą ir trukdo pilnavertei vaikų integracijai į visuomenę.
Nepaisant to, jog šiame tyrime buvo pateiktos konkrečios rekomendacijos, siekiant išvengti tolimesnių žmogaus teisių pažeidimų institucijose, 2014 m. Europos NVO programą „EEA Grants” finansuojamo projekto rėmuose atliktos žmogaus teisių Lietuvos socialinės globos sistemoje stebėsenos I etapo rezultatai atkleidė, jog Nepriklausomybės laikotarpiu stacionarios globos sistemoje vyko tik fragmentiški ir paviršutiniški pokyčiai. Kompleksiniai socialinės globos namų gyventojų poreikiai neatliepiami, o spragos jų buities, higienos ar socialiniuose įgūdžiuose užpildomos ne tinkamomis paslaugomis, nukreiptomis į įgūdžių vystymą, savarankiškumo didinimą, teisių užtikrinimą, o draudimais, ribojimais, pareigomis ir sankcijomis už jų nesilaikymą.
Parengta panaudojus MDAC pranešimo medžiagą – http://www.mdac.org/en/news/joint-press-release-european-court-human-rights-says-ngos-can-secure-justice-otherwise.
