Klišo Sizifo akmuo arba Kokią savimonę konstruoja stereotipais grįstos literatūros skaitymas ir analizė mokykloje?

Šiame tekste norėčiau aptarti keletą keistinų aspektų mokykliniame literatūros ugdymo lauke ir kartu retoriškai paklausti, ar privalomosios lietuvių literatūros knygos išties atveria galimybę formuotis laisvą, atsakingą bei kritiškai mąstančią asmenybę, jei didžioji dalis skaitomų kūrinių yra persmelkti stereotipų bei pasenusių normų, susijusių su lyčių nelygiavertiškumu?

Ar įmanoma neretai pasenusiame, neva amžinai bendražmogiškame vyrocentristiniame literatūros diskurse visiems besiugdantiems užmegzti asmeninį dialogą su knyga (ir kultūra) bei stiprinti savo tapatybės jausmą, jei kūriniai, savo ruožtu, byloja visai priešingas tendencijas, prasilenkiančias su tavo gyvenamuoju pasauliu?

Kiekvienas iš mūsų galėtų papasakoti bent vieną istoriją apie knygą, kuri palietė asmeniškai, paskatino, įkvėpė ar įgalino. Esu įsitikinusi, kad mokytis galima iš labai skirtingų literatūros pavyzdžių. Visuomenė, socialinės tendencijos bei aktualijos keičiasi, tačiau vadinamoji „vertingoji“ literatūra didžiąja dalimi lieka ta pati. Kodėl? Iš kur tas naujovių siaubas–baubas? Tai – didžiausia paslaptis ir intriga. Kartais visai nusivylusi imu galvoti, kad jaunus žmones siekiama diskredituoti, kad po to būtų galima badytis pirštais ir sakyti – „Va va, jaunoji karta knygų neskaito“. Skaito! Dar ir kaip! Ypač turint galvoje, kad (vertingų!) knygų šiandien yra kaip niekada daug ir įvairių. Tačiau labai svarbu itin jautriai reaguoti ir nuolatos keisti, adaptuoti analizės kampus bei literatūros kūrinių akcentus, įvesti diskusinius, kritinio mąstymo taškus, aktualizuoti. Na, o kalbant be užuolankų, mokyklinių lietuvių literatūros kūrinių programinis parinkimas Lietuvoje yra dar pernelyg pilkas, stereotipinis, turintis tūkstančius kažkokių pakerpėjusių sudarymo taisyklių ir apskritai dažnu atveju labiau tinkantis tam, kuris jau turi pakankamai patirties su įvairiais tekstais (pvz. studentams).

Stereotipas Nr. 1: į privalomus literatūros sąrašus būtina įtraukti pačius seniausius vyrocentristinius literatūros tekstus ir juos visu rimtumu analizuoti. Nesąmonė. Svarbu literatūros nepaversti istorija, o skaitymo – pirminių šaltinių analize. Kas šiuo metu yra itin akivaizdu! Prisipažinsiu, užaugau mieste, kuriame sklandė ir, tikiu, kad nenustos sklandyti, istorijos apie S. Daukanto asmenybę ir šio žmogaus gabumus bei nuopelnus. Ir tai yra nuostabu. Tačiau neturiu atsakymo į klausimą, o kas nutiktų, jei šiuolaikinis moksleivis nebūtų skaitęs ištraukos iš S. Daukanto knygos „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”? Arba nebūtų analizavęs J. Radvano „Radviliados“? Kaip konkrečiai pakis jauno žmogaus gyvenimo vingiai bei pasirinkimai? Ir niekas manęs neįtikins, kad šie tekstai būtini neva bendrajam išprusimui. Sakyčiau, kad tokia solidi literatūra jauną skaitytoją veikia priešingai – atgraso, skatina manyti, kad jis čia kažkoks kvailas, nes negeba susitapatinti, pajusti tekstų dvasios ir pan., nes neprisimena turinio, žodžiai kliūva  už dantų ir pan. Kam visa to reikia? Ar čia vėlgi ta situacija, kai REIKIA paaukoti visą klasę ant laužo vardan vieno būsimojo profesoriaus sėkmės?

Netgi taip vertingą K. Donelaitį šiandien galima pabarti už nekorektiškas pastabas moterims ar apskritai pilką ir epizodišką jų vaizdavimą Mažosios Lietuvos kultūroje. Moksleiviai ilgisi autentikos, todėl jiems bematant susidaro ne tik senovinės, bet ir „falšyvos“ literatūros vaizdas, kurioje atsispindi neva reprezentacinė tiesa ar moraliai teiktinos tautos dvasinės vertybės. Gana jau dirbtinai pumpuoti patetiką į jaunus žmones, nes jie tiesiog emociškai žymiai raštingesni, nei ankstesnės kartos, todėl nereikia bandyti jų papirkinėti romantiniais lozungais ir tikėtis, jog jie tau iš širdies rašys savo samprotavimo rašinius.

Šiuo atveju, prasmingiau būtų paskaityti sociologinių straipsnių ar apžvalgų, kuriose atsispindi visuomenės sluoksnių bei vaidmenų įvairovė. Nesąžininga, kad taip atrenkama literatūra perteikia vien vyriškąją istoriją, jos naratyvą, išryškina svarbią galimybę būti didžiu ir pripažintu, pasitelkiant vyriškumo bei statuso žaidimėlius. O moters vaidmeniui nei civilizacijoje, nei istorijoje, nei mene taip ir nebelieka vietos. Arba jis labai masiškas, nereikšmingas bei epizodinis. Moterų senojoje literatūroje praktiškai nėra. Ir tai yra naftalinas!

Stereotipas Nr. 2.: moterų kurtos literatūros mažai sąrašuose, nes jos tiesiog nėra arba rašytojos – prastesnės kūrėjos. Visiškai absoliuti neteisybė ir nesąmonė. Galima guostis tuo, jog toks tendencingumas kaip problema yra ne tik Lietuvoje. Prieš keletą metų nuaidėjo skandalas ir Prancūzijoje, kur buvo pareikalauta nedelsiant įtraukti moterų kurtų kūrinių (nes jų yra!), kad nebūtų formuojamos realybės neatitinkančios nuostatos apie moteris kaip nevykusias kūrėjas. Mane tuomet labai nustebino ši žinutė „Literatūroje ir mene“, kadangi ką jau ką, bet prancūzų literatūrą vertinau kaip tikrai atvirą ir pažangią. Gal kiek pervertinau.

Ypač daug nuostabių ir šiuolaikiškų, laužančių kanonus ir normas, plečiančių akiratį, įvairių ir netikėtų, svaiginančių ir intriguojančių tekstų yra šiuolaikinės literatūros kloduose. Bet ne, vaikai, jų kilnoti negalima.  Juk tai – poetės, kurių niekas mokykliniame kontekste nepaminės, nors jos leidžia knygas, laimi premijas, vieną po kito skina įvairių formų kūrybinius laurus! Būkite pažįstami – Aušra Kaziliūnaitė, Rima Juškūnė, Vitalija Pilipauskaitė, Agnė Žagrakalytė, Jurgita Jasponytė, Ieva Gudmonaitė, Ilzė Butkutė, Giedrė Kazlauskaitė, Greta Ambrazaitė, mano itin mėgstama Gražina Cieškaitė ir dar vardyčiau, ir vardyčiau, ir vardyčiau. Obettačiau ši literatūrinė aukso gysla lieka užribyje, kadangi oficialus mokyklinės literatūros kursas nutrūksta ties M. Ivaškevičiaus „Madagaskaru“. Viskas. Literatūros daugiau nėra. Visas surikiuota „kaip turi būti“, bet iš tiesų, tai pasibaisėtina, jog XXI a. jaunimas yra šeriamas kažkokiais apdirbtais ir apvirškintais pusfabrikačiais, kadangi netekdami lyčių įvairovės literatūroje, atimame galimybę gimnazistams konstruotis lygiavertį požiūrį į moteris kaip drąsias bei progresyvias, prasmes ir vertę produkuojančias kūrėjas (ne tik kaip į amžinąsias žemes maitintojas – vargdienėles). Ką atimame iš jauno žmogaus? Daugybę dalykų, o ypač, partnerystės kaip lygiaverčio santykio galimybę, kadangi kurianti moteris tampa kažkokia marginalizuota paraščių diva, bijanti pavartoti necenzūrinį žodį ar rašyti apie savo realias patirtis, nes jos jau nebepatenka į „bendražmogiškumo“ rėmus, nes vyrai (deja) nemenstruoja ir negimdo vaikų.

Žinoma, galima teisintis, kad intriguojantys, nestereotipiški tekstai atsirado palyginus neseniai – pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiais pasirodė keletas netipiškų ir tuomet dviprasmiškai įvertintų Vandos Juknaitės, Jurgos Ivanauskaitės tekstų. Puikiai prisimenu, kaip rašytoja V. Juknaitė viename savo interviu su jai būdingu nuoširdumu prisimena pokalbį su tuometiniu Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininku po to, kai jis perskaitė jos šviežiai sukurtą „Stiklo šalį“ (tai – subtili apysaka apie netipišką šeimą ir kontraversiškus, visai ne motiniškais laikomus motinos jausmus savo vaikams). V. Juknaitė buvo bandoma atkalbėti nuo kūrinio leidybos motyvuojant tuo, jog ji nebus suprasta. Tarsi pasakant, kad nevalia sutepti tyro ir idealistiško motinos paveikslo. Tačiau literatūrai irgi reikia užaugti, taigi kūrinys išėjo. O štai J. Ivanauskaitei teko rimčiau atsiimti – jos knyga „Ragana ir lietus“ buvo uždrausta platinti (taaaaip! Uždrausta!) kaip tautos moralinių nuostatų ir etikos normų neatitinkantis kūrinys. Kas pasikeitė? Šios autorės literatūros kontekste vis dar yra pristatomos gana vangiai.

Stereotipas Nr.3: jei jau moterys buvo vaizduojamos kaip paskenduolės veronikos ir dėl petriukų proto netenkančios juozapotos, tai pačios dėl to ir kaltos. Melas. Daug metų moters įvaizdis būdavo kuriamas vyrų rašytojų rankomis. Na, ir koks gi tas moters paveikslas gali būti ypatingas ir įvairiapusiškas, jei autorius yra įsitikinęs, jog pagrindinės moters savybės yra gerumas ir darbštumas (pasak M. Valančių), o gyvenimo uždavinys – vaikų auklėjimas. Arba moteris vaizduojama kaip iš visų lengvai atpažįstamo personažo Antano Garšvos fantazijų – ji arba  kekšė, arba šventoji (senas kaip Žemė Marijos Magdalietės ir šv. Mergelės Marijos archetipas). Ir tokių pavyzdžių yra jūros, marios, ežerėliai. Netgi šiandien gaivinama ir ant pjedės stalo keliama feminizmo (?) ikona – Žemaitė – pradėjusi rašyti ir dalintis savo tekstais susilaukė neigiamų komentarų iš tuomet jau literatūroje įsitvirtinusių žinomų ir gerbiamų autorių, tokių kaip J. Tumas – Vaižgantas, kuris drąsiai įvertino, kad tai, ką ir kaip rašė Julija Benusevičiūtė-Žymantienė, nėra literatūra. Džiaugiuosi, kad jis po to persigalvojo.

Stereotipas Nr. 4: moteris vaizduojama kaip savarankiška ir nepriklausoma būtybė. Anaiptol. Ji visada yra saistoma pareigos, prievolės ir apskritai ji yra priskiriama sociumui (kaip visuotinai priimtino elgesio reprezentantė) arba vyrui, kaip koks namų apyvokos rakandas. Jei JI ką nors mąsto ar galvoja, tai tik nebent apie meilę, svajoja ar skambina pianinu. Ak, kokia miela būtybė… Netgi žinomos išeivijos literatūros kūrėjos vadovėlių teorinėje medžiagoje yra tarsi suparalyžiuotos priklausymo vyrams, minimos gana kontekstiškai ir dažniausiai nutylint itin dramatiškas ir ryškias detales apie pačią kūrėją (nes jos gali pernelyg sudominti moksleivį ir ojojoj paskatinti domėtis ne tuo, kuo REIKIA!).

Puikiai prisimenu poetę Birutę Pūkelevičiūtę, kuri neretai mokyklinėje medžiagoje paminima kaip A. Škėmos meilužė (nepaisant to, kad pats A. Škėma, palikęs savo tuometinę šeimą Niujorke, atsibogino su visu patefonu gyventi pas ją į Monrealį, o pasibaigus B. Pūkelevičiūtės pinigams, neva išblėsus meilei, pabrukęs uodegą nėrė atgal į Niujorką ir dar apkaltino „meilužę“ nusirašius nuo jo eilėraščius). Galima paminėti ir Liūnę Sutemą, kuri paskęsta ir visai užtemsta savo brolio H. Nagio bei vyro M. Katiliškio šešėlyje. O kur dar Nijolės Miliauskaitės naivus atsidavimas didžiajam svajonių vyrui P. Bložei ir Salomėjos Nėries skandalai su vedusiu vyru?  Toks susiaurintas ir prie vyro vienaip ar kitaip „priklijuotas“ moters-kūrėjos pateikimas yra žalingas, skatinantis galvoti apie moterį kaip apie kokią dailią nosinaitę, kyšančią iš džentelmeno kišenės. Sakysit, moterie, ko čia tiek siautėji, bet iš tiesų tokia nekalta detalė daro didelę meškos paslaugą merginoms – gimnazistėms, kurios yra užaugusios jau laisvos ir progresyvios tautos dvasioje. Gaila, kad jos taip ir nepamato savo atspindžių lietuvių literatūroje, nes tiesiog neturi su kuo tapatintis, taigi lieka planas B – savo identitetą  kurtis komformistiškai – priklausant vyrui – arba rizikuoti ir tapti visiška nepritapėle – merginale, kuri pusę gyvenimo praleis mąstydama, kas su ja negerai. O tuo metu vaikinai ir toliau galvos apie moterį kaip objektą ir maudysis savo vyriškų pasiekimų sėkloje.  Žodžiu – privalomosios lietuvių literatūros užkulisiuose vis dar dvelkia vyrišku odekolonu ir jaunimas vis dar priverstas juo kvėpuoti, nors „Trojnoj“ kaži ar kur benusipirksi.

Akivaizdu, kad literatūroje yra pavyzdžių, bylojančių apie tai, jog kliautis visuomenėje vyraujančiais stereotipais ir normomis neverta, kadangi dažnai situacijos, kuriose personažai vaizduojami siekiantys žūtbūt atitikti jiems primestą rolę ar išpildyti pareigas, pražūva ir paskui save nusitempia visą savo socialinių ryšių tinklą. Lyg ir yra į ką remtis, nuo ko atsispirti. Kalbu apie kūrinius, kuriuose veikėjos/ai išsižada savęs, nes taip reikia, nes antraip kaimynai nužiūrinės ir pirštais užbadys ir išvis „ką aš tėvui pasakysiu“. Turiu minty kūrinius, kurie diskredituoja pareigą kaip aukščiausią žmogaus būties formą.  Svarbiausia tai, jog stereotipais remta literatūros analizė neskatina asmenybės augimo ir natūraliai gabesnių moksleivių yra nuvertinama bei pelnytai įtarinėjama meniniu nevisavertiškumu.

Tačiau, jei su smalsumu ir drąsiai perprantami stereotipų kėslai, literatūra gali tapti puikia priemone, žadinančia moksleivių sąmoningumą, padedančia permąstyti socialiai pasenusias ir šiandien prasmės nebekuriančias normas bei stereotipus, apsvarstyti bei įtvirtinti  savo tapatybę kaip vertingą, lygiateisišką, įdomią bei kuriančią prasmes. Šiandieniame lietuvių literatūros kambaryje svarbu perstumdyti baldus pagal naujas tendencijas, kad tas kambarys būtų ne tik namų pono salonas, bet, anot V. Woolf, ir „savas kambarys“ kūryba besidominčioms jaunoms moterims. Joks dalykas savaime nėra vertybė, taigi ir neaktualiai dėstoma literatūra, negana to, kad apskritai atgraso nuo skaitymo, bet dar ir kuria nelygiavertiškumo, traumos, atskirties ir iškreiptų veidrodžių karalystės pojūtį. Ir apskritai – kuria stereotipus kultivuojančios rašliavos įspūdį.

Literatūros  tekstų skaitymas jaunam žmogui yra vertingesnis, kai kartu yra svarstoma ir apie socialinio konteksto, laikmečio tendencijų kismą, dekonstruojant stereotipus ir pagaliau imant matyti aplinkybes, apnuoginančias šiandienines visuomenės žaizdas. Šiandien taip reikalinga įvairi, aktuali literatūra ir ugdo išsiilgtą kritinį mąstymą, (per)formuoja etiškesnį požūrį į skirtingas lytis ir, pagaliau, padeda jaunam žmogui suprasti, iš kur atsiradęs tas tendencingas supratimas apie „stipriąsias“ ir „silpnąsias“ lytis; apie tai, kokie neva turime būti, ko iš mūsų tikisi visuomenė ir kodėl taip sunku siekti savo unikalumo įtvirtinimo, kadangi vis nuslystame į pasenusio identiteto klišių atkartojimą, vadindami tai vertybėmis. O moksleiviai iš jaunatvinio naivumo ir nepatyrimo ridena tą protingų dėdžių ir tetų užmestą klišo Sizifo akmenį, tik niekas dar nesakė, kad jis, pasiekus kalno viršūnę, atgal nuriedės.