Kūnas mano, o sprendimas ar visad mano?

Įsivaizduokite tokią situaciją: lankotės kapinėse ir, jums visai netikėtai, ant vieno paminklinio kryžiaus išvystate užrašytus savo vardą ir pavardę. Bet jūs gyvas, kodėl jūsų duomenys atsidūrė greta mirusiųjų?

Taip nutiko vienai Romos gyventojai, Martai Loi, radusiai savo menamą kapą greta daugybės kitų kryžių su vis dar gyvų moterų vardais. Kas gi palaidota šių gyvųjų vietoje? Flaminijaus kapinėse Romoje, apie kurias socialinių tinklų įraše pranešė šoko ištikta Marta Loi, anksčiau buvo laidojami negyvi naujagimiai (kapinės vadinamos „Angelų sodu“), o nuo 2012-ųjų, miesto mero ir regioninės sveikatos tarnybos sprendimu, laidojami aborto metu pašalinti vaisiai (po 20 nėštumo savaitės).

Martai Loi buvo atliktas terapeutinis abortas dėl grėsmės gyvybei, ji vis dar gedėjo savo netekties, jokio sutikimo „laidotuvėms‟ ligoninėje nebuvo pasirašiusi ir nebuvo informuota apie tokio pobūdžio praktiką. Palaidoti kapinėse pašalintą gemalą be moters sutikimo ir pastatyti jam kryžių, krikščionišką simbolį, su motinos (ne abiejų tėvų) vardu – tai primesti gėdą ir įpaminklinti kaltę nėštumo nutraukimą dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirinkusioms moterims: štai, žiūrėkite, jos yra niekingos ištvirkėlės ir žudikės. Ypač suvokiant, kad abortą įvairiose šalyse vis dar lydi stipri socialinė ir kultūrinė stigma.

Italijoje tai nėra vienintelės tokio pobūdžio kapinės: jų galima rasti Turine, Genujoje, Neapolyje. Dažniausiai prie jų atsiradimo ir puoselėjimo prisideda katalikiškos ir įvairios prolife organizacijos, netikinčios moters teise į savo kūną ir psichiką, ir jau gerą dvidešimtmetį intensyviai veikiančios pilkose įstatymo zonose, kur teisėtumo ribos iki galo neapibrėžtos. Štai prieš pandemiją, 2019-ųjų balandį, Veronoje vyko Pasaulinis tradicinių šeimų kongresas, jo metu dalyviams buvo dalijami plastikiniai gemalo formos raktų pakabukai, iškilmingai nešami kartoniai karsteliai. Tarp kongreso organizatorių būtina paminėti tokias asociacijas kaip Armata bianca („Baltoji armija‟), propaguojančias, kaip turbūt akivaizdu iš pavadinimo, reprodukcinę politiką rasiniu pagrindu. Pasisakyti buvo pakviesti ir vengrų bei lenkų politiniai atstovai, kurių ideologinės kovos vyksta moters kūno ir sveikatos sąskaita. Lenkija, ir šiaip turinti griežčiausius aborto įstatymus visoje Europje, naudodamasi karantinu primeta naujus suvaržymus ir verčia moterų teisių aktyvistus vėl išeiti į gatves su šūkiais Pieklo Kobiet („Moterų pragaras“).

Turbūt neverta priminti, kad uždrausti abortą dar nereiškia priversti moterį gimdyti, tiesiog moteris bus įstumta į nelegalumo zoną, panašiai kaip Richardo Yates’o romano Revolutionary Road veikėja Eipril Vyler, gyvenanti draudimų ir namų šeimininkių laikais, kur trečio vaiko tiesiog negali būti per daug. Apie į nelegalumo spąstus patekusias moteris daug ir nuoširdžiai rašo autorės iš Lotynų Amerikos, kur moterų teisių padėtis itin kritiška: ant savo pečių jos velka bet tik neapmokamą darbą namie, įskaitant rūpinimąsi vaikais, neįgaliais šeimos nariais ir senoliais, bet ir menamą „vaisingumo krizę“, t. y. socialinę prievolę išsaugoti nykstančią tautą. Biologinis laikrodis tiksi tik moterims. Čilės rašytoja Lina Maruane gana kategoriškame pamflete Contra los hijos („Prieš vaikus“, 2014 m.) pastebi, kad demografinis diskas nuolat sukamas mūsų galvose ir mūsų klausiama ne ar mes norime turėti vaikų, bet kada ir kiek. Visa tai sudėtingi ir giliai įsišakniję kultūriniai konstruktai, skiepijami dar vaikystėje ir gerokai stipresni už hormonus ar tariamą motinystės instinktą. Kai mergaitei dovanojate lėlę, perspėja kita Čilės rašytoja Diamela Eltit, jūs dovanojate jai motinystės idėją.

Žinoma, esama moterų, kurios sąmoningai apsisprendžia neturėti vaikų. Bet joms vėlgi primetama child-free („laisva nuo vaikų“) etiketė, analogiškai su childless („bevaikė“) sąvoka. Moteris vis dar konotuojama per šeimą, per vaikus, per gimdą. Tai yra palikimas iš praeities. XVII a. anatomai tvirtino moterį mąstant ne galva, o gimda, kas neva lemia ir visą tariamą moteriškosios giminės neracionalumą. Laimei, tokią nuomonę bestseleriu tapusiame pamflete išjuokė garsusis to meto italų rašytojas Giacomo Girolamo Casanova, nepelnytai pagarsėjęs kaip mergišius, o ne kaip savo laikus pralenkęs feministas.

Minėtoji Lina Meruane atkreipia dėmesį į įsisenėjusį neužbaigtos ar nepilnavertės moters įvaizdį, tarsi vaikai būtų mūsų kūno ar tapatybės fizinė tąsa, patobulinanti ir ištaisanti esamus trūkumus). Iš to atsiranda liguistas požiūris į vaiką kaip į nuosavybę ir tėvų duplikatą, gimdantis kitas, naujas traumas. Henrikas Ibsenas buvo priverstas perrašyti pjesės „Lėlių namai“ finalą, nes to meto publika ir, beje, pačios protagonistę Norą vaidinusios aktorės nesuprato ir nepriėmė minties, kad moteris galinti apleisti namų židinį ir vaikus, kad galinti leisti sau ieškoti laimės anapus šeimyninio rato. Sveikos moterys taip nesielgia. Motinystės instinktą atmeta vien egoistės ar turinčios tam tikrą genetinį defektą (mokslas, deja, yra kėlęs ir tokią hipotezę). Ir čia jau būtų galima pereiti prie moterų, neatitikusių savo meto visuotinių kanonų, priverstinės internalizacijos psichiatrijos įstaigose.

Šiandien su tokiais moters ir motinystės stereotipais kovoja įvairūs feministiniai judėjimai, neabejotinai auga ir jaunosios kartos sąmoningumas bei jautrumas. Bet esama ir kito kraštutinumo, susijusio būtent su jaunosios kartos požiūriu į ateitį, baugiai paženklintą klimato krizės perspektyvos. Amerikos demokratų deputatė Alexandria Ocasio-Cortez vienos tiesioginės transliacijos socialiniuose tinkluose metu savo sekėjams iškėlė klausimą: „Mokslininkai sutinka, kad šiandien gimusių vaikų laukia sunkus gyvenimas. Ir tai, manau, verčia jaunus žmones teisėtai klausti savęs (pauzė), ar teisinga ir toliau gimdyti vaikus?“.

Į Ocasio-Cortez etinę dilemą buvo sureaguota įvairiopai. Pripažįstame tai ar ne, tačiau gyvename aštrėjančio antropoceno laikais su dar sunkiai įsivaizduojamomis pasekmėmis gyvybei Žemėje. Žvelgti į prokreciją kaip į laisvą pasirinkimą iš tiesų yra sąlygiškai nauja, bet jau šiandien daugeliui tai tampa ne vien intymiu asmenišku sprendimu, o ir sąmoningu politiniu veiksmu. Dar 2017 m. britų dienraštis „The Guardian“ griaudėjo: „Norite kovoti su klimato kaita? Gimdykite mažiau vaikų“. Šia nelengva tema bando paprovokuoti mokslinės literatūros autorė Meehan Crist: tirpstant ledynams, degant Australijai ir Amazonijos miškams, potvyniams užliejant ištisus kaimus, ar teisinga į šią perpildytą planetą paleisti dar daugiau žmonių? Tam tikra prasme tai neįmanomas klausimas ir vaiko neturėtume prilyginti kitoms vartotojiškoms prekėms ar paslaugoms, kurių galime lengvai atsisakyti, kaip, pavyzdžiui, mėsos ar trapkontinentinių skrydžių. Meehan Crist priešinasi idėjai užkrauti atsakomybę už išlikimą Žemėje vėlgi išimtinai ant individų, pagrinde moterų, pečių, kada realiai už planetos naikimą atsakindos industrijos nesiima jokių veiksmų globaliai ekonomikai dekarbonizuoti.

Į gimstamumo klausimą klimato krizės rėmuose žmonija reaguoja labai skirtingai. Stiprėja radikaliosios dešinės ekofašistiniai (deep green) judėjimai, siūlantys pradėti priverstinę sterilizaciją ar autorizuotus nėštumus. Ką, beje, jau taiko tokios valstybės kaip Uzbekistanas. Jungtinėse Amerikos Valstijose praūžus uraganui Katrina vienas Luizianos deputatų pasiūlė 1000 dolerių išmoką pašalpų prašytojoms, daugiausia juodaodėms, mainais į sterilizaciją. Taigi, apsukę ratą, vėl grįžtame prie biopolitinių pažiūrų rasiniu ir klasiniu pagrindu (gimdyti leidžiama tik tam tikras pajamas turinčioms ir genetiškai priimtinoms moterims).

Kaip iš šio rato ištrūkti? Šiuolaikiniai feministiniai judėjimai, tokie kaip SisterSong kolektyvas, kalba apie reprodukcinį teisingumą ir teisę auginti vaikus sveikoje aplinkoje. Siūloma pradėti reikalauti teisės į nulinės anglies dvideginio emisijos nėštumą. Moterų solidarumas šioje kovoje nepaprastai svarbus: pasak rašytojos Toni Morrison, privalome nustoti elgtis kaip Pelenės įseserės, pasinaudojančios turima galia kitam pažeminti, turime atsisakyti profesinio, emocinio smurto ir konkurencijos idėjos, kuri mums buvo primesta, bei sąmoningai vienyti jėgas mūsų kūnams išlaisvinti.

Vertėjos Tomos Gudelytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.