Statistiškai, religiniu požiūriu, Lietuvos visuomenė atrodo ganėtinai vienalytė. Stipriai dominuojant katalikybei, kartais net nesusimąstoma, kokių įvairių tikėjimų esama. O vis tik, 2011 m. surašymo duomenimis, Lietuvos gyventojai save priskiria beveik šešiasdešimčiai skirtingų religinių konfesijų. Tos, kurios laikomos netradicinėmis, anot sociologės, Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Mildos Ališauskienės, veikia kaip visuomenės nuostatų lakmuso popierėlis – kuo mažiau baimių, tuo esame atviresni.
Artėjančiuose Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose pristatoma ne viena socialinė grupė. Kokia šiame kontekste yra religinių mažumų specifika?
Kalbant apie religiją, gana dažnai galvojama, kad joje yra gimstama. Religijos, kaip pasirinktos tapatybės dalies, suvokimas nėra visuotinai paplitęs, dėl to ir egzistuoja tokie pasakymai kaip „lietuviai – katalikai“. Tačiau jei religinius įsitikinimus matome kaip pasirinkimą, tuomet jie skiriasi nuo kitų galimos diskriminacijos pagrindų, kurie greičiau yra įgimti ar įgyti gyvenimo kelyje. Be to, religiniai įsitikinimai gali keistis.
Kalbant apie religijų ir įsitikinimų įvairovę, dažnai suplakamos sąvokos, viskas, kas nežinoma, supaprastintai pavadinama sekta. Kuo skiriasi religinė bendruomenė, judėjimas ir sekta?
Žvelgiant sociologiškai, visos religijos savo egzistavimo pradžioje yra socialiniai judėjimai, nes turi tam tikrą vienijančią ir pokyčius siūlančią idėją, bendruomenę. Taip yra todėl, kad religija suteikia pasaulėžiūrą, siūlo kelią, kuriuo keliaujant pasaulis keistųsi. Kaip ir kiekvienas socialinis judėjimas, religijos atėjus laikui institucionalizuojasi arba išnyksta. Šiame procese nusistovi tikėjimo doktrina, vadovavimo stilius ir jos sekėjų gyvenimo būdas.
Sektos sąvoka naudojama taikant kelias reikšmes. Sociologine prasme, ji išskiriama aptariant religinės organizacijos tipą – žmonių grupę, kuri palieka bažnyčią. Sektą įkuria asmuo, siekiantis atnaujinti jos tikėjimą. Šią sampratą suformavo sociologijos klasikas Maxas Weberis. Jis analizavo krikščionišką aplinką ir pirmasis jo pavyzdys buvo reformacijos pradininkas Martinas Lutheris.
Visuomenėje naudojamas sektos apibrėžimas turi daug neigiamų prasmių – taip gali būti vadinama totalitarinė bendruomenė, apribojanti žmogaus teises, šnekama apie smegenų plovimą ir taip toliau. Bet tai nėra mokslu grįsta samprata, o stereotipizuotas požiūris į kurią nors religinę bendruomenę, dažnai pasižymintis išankstinėmis nuostatomis.
Lietuvos įstatymuose skiriamos tradicinės ir netradicinės religinės bendruomenės. Kam reikalingas toks skirstymas?
Religinių bendruomenių skirstymas į tradicines ir kitas yra vienas iš valstybės ir religijų santykių aspektų. Tokiu būdu valstybė parodo savo santykį su jos teritorijoje veikiančiomis religijomis, išskiria, kurios yra svarbios. Pasaulyje egzistuoja įvairių modelių ir negalėtume pasakyti, kuris yra pats geriausias. Tačiau teisinis skirstymas sudaro sąlygas kai kurių religinių bendruomenių bei jų tikinčiųjų marginalizacijai, stigmatizacijai, o kartais ir diskriminacijai. Atkreiptinas dėmesys, kad tradicinių religinių bendruomenių sąrašo sudarymas yra politinis veiksmas, laiko tėkmėje jame esančios religinės bendruomenės gali keistis, atsiranda naujų.
Teisiškai joms ir apsauga taikoma skirtinga…
Lietuvoje nustatytas religinių bendruomenių veiklą reglamentuojantis modelis, moksliniu požiūriu, yra sudėtingiausias Europoje. Net ir įstatymų leidėjai sunkiai gali paaiškinti, kodėl taip įvyko, bet dabar turime tripakopę sistemą – tris lygmenis, kuriems atitinkamai paskirstomos ir privilegijos. Žvelgiant sociologiškai, galima išskirti ir ketvirtąjį, nes Romos katalikai, nors ir laikomi tik viena iš tradicinių religinių bendruomenių, turi išskirtinę padėtį. Jie yra vienintelė religinė bendruomenė, kurios santykius su Lietuvos valstybe reglamentuoja tarptautinė sutartis. Surašymo duomenimis, šalies gyventojai save priskiria 59 religinėms konfesijoms, bet valstybė pozityviai vertina ir tradicinėmis pripažįsta devynias, kelios yra laikomos valstybės pripažintomis, o trečiajame lygmenyje rikiuojasi tos, kurios yra tiesiog įregistruotos.
2014 m. išleistoje studijoje, kurios viena iš sudarytojų esate, pastebėtina įdomi koreliacija. Tarp geriausiai žinomų netradicinių bendruomenių išskirtini Jehovos liudytojai, Tikėjimo žodis, baptistai ir Krišnos sąmonės judėjimas. Bet kartu, šalies gyventojų jos vertinamos nepalankiausiai. Kaip vertinate tokį neatitikimą?
Labai svarbūs yra bet kokio žinojimo šaltiniai bei turinys, tai gali būti ir aplinkinių pasakojimai, ir gandai, ir tiesioginis bendravimas su žmogumi. Dažnai vertinimas susijęs su tuo, koks buvo kontaktas su netradicinės religinės bendruomenės atstovu, kokioje aplinkoje ir kokiu intensyvumu. Pavyzdžiui, žinojimas gali susiformuoti iš to, kad į namus buvo užsukę Jehovos liudytojai. Dalį žmonių tai nuteikia neigiamai, nes jiems atrodo, jog kėsinamasi į jų privataus gyvenimo sritį.
Mūsų visuomenės požiūris į kitaip tikinčiuosius iš lėto keičiasi. Tyrimų duomenys leidžia teigti, kad daugėja netradicines bendruomenes neutraliai vertinančių žmonių. Mažėja neigiamų nuostatų, bet jos nebūtinai tampa teigiamomis. Kita vertus, suprantama, jog žmonės nebūtinai turi viską mėgti, tiesiog minimos religinės bendruomenės jiems nesukelia neigiamų jausmų, jos pradedamos toleruoti.
Pasitaiko, kad ir labai tolerantiški bei atviri žmonės į netradicinius religinius judėjimus žiūri truputį iš aukšto, jų atstovus vertina kaip ne visai susipratusius. Kodėl taip atsitinka?
Na, todėl, kad mes – tik žmonės. Esame socializuoti į vienos ar kitos grupės vertybes ir to proceso tiesiog dažnai nebereflektuojame. Atrodo savaime suprantama, kad gyvename Lietuvoje, apsupti Romos katalikų, kalbame lietuvių kalba. Yra daugybė kultūrinių dalykų, kurie visiems aiškūs ir kai atsiranda kažkas, kas kvestionuoja mūsų įsitikinimus, pasidaro nejauku. Kitų tikėjimų žmonės meta iššūkį nusistovėjusiems dalykams, nes turime susimąstyti, kokioje aplinkoje augome, kokios yra mūsų vertybės, tikėjimas, šalis, kalba, kiek šie dalykai iš tikrųjų mums svarbūs. Šių vidinių diskusijų kontekste žmonės savyje atranda įvairių stereotipų apie kitaip tikinčius, tenka permąstyti, kiek jie iš tiesų toleruotini. Sakyčiau, kad tokie apmąstymai tampa įprasta praktika šiuolaikinėse visuomenėse, pasižyminčiose didele socialine įvairove.
Kalbant apie įvairias nuostatas tikėjimo atžvilgiu, dažnai neįvertiname, kad žmonės religiją pasirenka ir turi tam priežasčių – galbūt jie augo kitokioje aplinkoje, turėjo kitokių patirčių – yra daugybė veiksnių, kurie lemia vienokį ar kitokį apsisprendimą, smegenų plovimo tezė šiame kontekste moksliškai atmesta.
Niekada nebūna vienos priežasties, kodėl žmonės keičia tikėjimą, tampa labai religingais arba priešingai, netikinčiais. Sociologai šį procesą vadina atsivertimu. Tai gana sudėtingas reiškinys, kurio metu keičiasi žmogaus vertybės, jo santykis su artimais žmonėmis ir kita aplinka. Tiek tikėjimo pakeitimas, tiek jo atsisakymas yra gili vertybinė krizė, žmonės gali kardinaliai pakeisti savo gyvenimus ir elgesį, tokiu būdu susidaro prielaidos apie juos ir jų religijas formuotis įvairiems stereotipams.
Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų nominantai, išskirti religijų ir įsitikinimų įvairovės kategorijoje, vienaip ar kitaip susiję su netradicinėmis religinėmis bendruomenėmis. Juos visus pasiūlė visuomenė. Ar galėtume sakyti, kad Lietuvos gyventojai tampa atviresni ne katalikiškoms konfesijoms?
Visi nominuotieji tikrai verti ten būti, nes prisidėjo prie visuomenės pokyčių, kvietė mus susimąstyti ir diskutuoti apie religijos ir įsitikinimų laisvę. Fotografas ir žurnalistas Vidmantas Balkūnas domisi įvairove religijų srityje ir ne vienerius metus ją fiksuoja, o žiniasklaidos priemonė, kurioje jis dirba, skelbia jo darbus. Dėl V. Balkūno darbų religijų įvairovė pamažu tampa šalies viešojo gyvenimo tikrove, vis dažniau girdime apie tai, kad kažkas kitaip tiki, egzistuoja kitokios religinės bendruomenės, turinčios savo papročius, tradicijas, ritualus.
Jehovos liudytojų bendruomenės tarnas Erikas Rutkauskas teisiniu keliu ėmėsi kvestionuoti netradicinių religinių bendruomenių diskriminaciją, kuri buvo įtvirtinta Karo prievolės įstatyme. Palankus Konstitucinio Teismo sprendimas visuomenėje sukėlė diskusiją dėl skirstymo į tradicines ir kitas religines bendruomenes įtvirtinimo tikslingumo.
Lietuvos Kolpingo draugija 2017 m. surengė pirmąjį religijų dialogą skatinantį renginį, sukūrė erdvę, kurioje įvairios bendruomenės galėjo susitikti ir aptarti savo santykių su valstybe aktualijas bei religijos laisvės padėtį šalyje.
Apibendrinant galima sakyti, kad religijos ir įsitikinimų srityje stebime laisvėjimo procesus, Lietuvos visuomenė tampa atviresnė įvairovei, o šalies gyventojai, nepriklausantys religinei daugumai, gali naudotis jiems priklausančiomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.
Nuspręsti, kas labiausiai vertas Religijų ir įsitikinimų įvairovės apdovanojimo, galite ČIA.
Šis straipsnis yra jubiliejinių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Juos organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, remia Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada.
