Trapus vyriškumas (II dalis)

Kadangi, kaip jau buvo aptarta, vyriškumas yra trapus, kilus grėsmei šiam statusui, gali tekti jį apginti. Fiziškai agresyvių veiksmų demonstravimas yra įprastas scenarijus, skirtas atkurti vyriškumo statusui po grėsmę keliančių situacijų (1). Daugumos tyrimų, tyrinėjusių agresiją ir vyriškumą, rezultatai pabrėžia fizinės agresijos svarbą apginant ir įtvirtinant šį statusą. Tačiau tais atvejais, kai fizinės agresijos veiksmai nėra priimtini, gali būti naudojami ir socialiai priimtinesni, tačiau savo esme vis tiek agresyvūs veiksmai.

Yra įdomių eksperimentinių darbų, parodančių, kaip grėsmė vyriškumui yra susijusi su padidėjusia agresija. Pavyzdžiui, vieno eksperimentinio tyrimo metu vyrai buvo suskirstyti į dvi grupes, kuriose jie buvo paprašyti atlikti fiziškai identišką veiksmą – supinti kasą. Vyrai pirmojoje grupėje pynė kasą moteriškos lyties manekenui, o vyrai antroje grupėje pynė identišką kasą iš trijų pluoštų, pritvirtintų ant medinio stovo. Visa tai buvo atliekama filmuojant. Vyrams buvo pasakyta, kad kiti matys jų pasirodymus. Po šios užduoties, eksperimento dalyviams buvo leidžiama laisvai pasirinkti, kokias užduotis jie atliks toliau. Vyrai, pynę kasą manekenui, antrajam bandymui buvo linkę dažniau pasirinkti agresyvią užduotį – daužyti bokso kriaušę. Tuo tarpu visai neagresyvios užduotys, kaip dėlionės dėliojimas, buvo populiaresnės tarp virvę pynusių vyrų. Taip pat iš visų tų, kurie pasirinko daužyti bokso kriaušę, tie kurie buvo kasos pynimo grupėje, kriaušę trankė stipriau negu tie, kurie pynė virvę. Šio tyrimo autoriai mano, kad  agresyvesnės užduoties pasirinkimas buvo susijęs su noru atstatyti vyriškumą, nes pirmoji užduotis buvo kelianti grėsmę vyriškumui. Taip pat susijusiame eksperimente, tiems vyrams, kurie pynė kasą, bet negalėjo pasirinkti agresyvios užduoties, buvo padidėjęs nerimas, galimai susijęs su neturėjimu galimybės atstatyti vyriškumo (2).

Keli kiti eksperimentiniai darbai parodė, kad kai vyriškumui iškyla grėsmė, visuomenė veiksmus, susijusius su vyriškumo atstatymu, yra linkusi pateisinti, tarsi suprasdama, kad taip besielgiantis neturi kitos išeities, kaip tik šį statusą apginti. Agresija nėra taip pat pateisinama įžeidus moteriškumą. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu žmonių buvo paklausta įvertinti priežastis, kodėl vyras arba moteris panaudojo jėgą prieš juos įžeidusį ir jų moteriškumą ar vyriškumą kvestionuojantį tos pačios lyties žmogų. Scenarijuje veiksmas vyko bare, vyrui ar moteriai kalbinat potencialią partnerę ar partnerį, o asmeniui iš šalies laidant pastabas. Apklausos dalyviai daug labiau pateisino vyro agresiją, o apklaustieji vyrai labiau ją priskyrė situacijos aplinkybėms, kaip buvimui išprovokuotam bei faktui, kad potenciali romantinė partnerė buvo šalia. Tačiau, kai moteris šitaip „gynė savo garbę“ identiškoje situacijoje, apklaustieji jos agresiją buvo labiau linkę priskirti jos tariamoms vidinėms savybėms, kaip nebrandumas, nestabilumas ar agresyvumas (1). Kitame eksperimente, stebėtojai buvo atlaidesni ir labiau linkę praleisti pro ausis vyro išsakytą seksistinę pastabą, kai jo vyriškumui buvo kilusi grėsmė, negu tomis aplinkybėmis, kai tokios grėsmės nebuvo. Stebėtojai taip pat pritarė teiginiui, kad išsakyta seksistinė pastaba padėjo atstatyti jo vyriškumą. Taip pat išsakęs seksistinę pastabą, vyras buvo suvokiamas kaip mažiau moteriškas (3).

Taigi, grėsmė vyriškumui taip pat tai yra tampriai susijusi su seksizmo apraiškomis. Dar vienas eksperimentas parodė, kad kilus grėsmei vyriškumui, vyrai gali būti mažiau linkę remti lyčių lygybės idėjas. Vyrai, kurie eksperimento metu buvo atsitiktinai paskirti į tariamai žemo testosterono ir daugiau moteriškų bruožų turinčių grupę, buvo linkę mažiau remti lyčių lygybę bei darbų pasidalijimą šeimoje negu tie vyrai, kurių vyriškumas eksperimentinėje grupėje buvo patvirtintas (4). Kitas tyrimas parodė, kad kilus grėsmei vyriškumui, kai kurie vyrai buvo mažiau linkę įsikišti išgirdę diskriminacines pastabas gėjų atžvilgiu (5). Taip pat po iššūkių vyriškumui, kuriuos sukėlė pralaimėjimas moteriai, eksperimento dalyviai išreiškė susirūpinimą, kaip jie atrodo kitų akyse, jiems padidėjo pyktis ir jie buvo linkę labiau objektyvizuoti tos moters kūną (6). Tie vyrai, kurie aukština „tikro“ vyro idealą, vieno tyrimo metu buvo priešiškiau nusiteikę prieš tradicinių lyčių normų neatitinkančias moteris (7).

Šių eksperimentų rezultatai rodo, kad Vakarų visuomenėse vyriškumo atstatymo tradicijos gali būti tampriai susijusios tiek su agresija, tiek su seksizmu kaip agresijos forma, tiek su homofobija. Šie tyrimai taip pat rodo, kad visuomenėje gali vyrauti bendras, nebūtinai visuomet įsisąmonintas susitarimas, kad apginti vyriškumą yra tarsi būtina, o dauguma priemonių yra labiau pateisinamos nei nesant grėsmės šiam statusui.

Nuolatinio buvimo „tikru vyru“ kaina

Deja, vyrų psichologinių problemų susijusių su vyriškumo normomis neigimas egzistavo didžiąją  psichologijos mokslų istorijos dalį (8). Tai pripažįsta ir atkreipia dėmesį ir viena įtakingiausių asociacijų – Amerikos psichologų asociacija. Jie parengė išsamų tyrimų ir teorijų apibendrinimą, kurio vienas iš tikslų yra susieti patiriamus sunkumus su griežtomis socialinėmis vyriškumo normomis bei sukurti erdvę įvairesniam vyrų elgesio spektrui pasireikšti. Prieš feminizmo įtaką psichologijos mokslui, šis mokslas mažai kreipė dėmesio į tai, kaip normos moterims ir moteriškumo socialinis konstruktas veikia moterų gyvenimus, bei kaip vyriškumo normos veikia vyrų gyvenimus. XX a. 7-8 dešimtmečiuose pasireiškus feminizmo įtakai, pagaliau pradėta daug daugiau tirti moteriškumo normas ir jų poveikį. Prireikė dar kelių dešimtmečių, kad būtų suprasta, jog vyriškumo socialinės normos ir jų poveikis psichologinei sveikatai taip pat turi būti tiriami. Iš dalies tiek daug laiko prireikė dėl to, kad didžiąją psichologijos mokslų istorijos dalį vyravo androcentrizmas – vyriško šablono naudojimas visoms žmogiškosioms patirtims, tad skirtingos lyčių realybės nebuvo tiriamos (9).

Pradėjus skirti tam daugiau dėmesio, paaiškėjo, kad vyriškumo socialinės normos skverbiasi į žmonių gyvenimus per šias pagrindines plotmes: asmeninį lygmenį, tarpasmeninius santykius bei platesnį, visuomeninį lygmenį (10).

Asmeniniame lygmenyje vyrai moka didžiulę psichologinę kainą nuolat bandydami atitikti patriarchalinės visuomenės jiems keliamus standartus bei griežtas normas.  Dėl vyriškumo kaip socialinio statuso trapumo ir nuolatinės galimybės jį prarasti vyrai tas savo savybes, kurios gali būti palaikytos nevyriškomis, nustumia toli į šoną. Tokie bendražmogiški dalykai kaip švelnumas, rūpinimasis savo fizine ir emocine sveikata, savęs ieškojimas, įvairių emocijų išraiška gali pasirodyti nevyriška kitų, o ilgainiui ir svarbiausia – savo paties akyse (10). Iš tiesų, galimybė prarasti „vyriškumo statusą“ sekina ir gali pasireikšti nerimu bei baime (10). Taip pat su šia norma gali būti susijusi ir finansinė našta – dar vienas galimas nerimo šaltinis susijęs su „šeimos išlaikytojo“ stereotipu. Žinojimas, kad teks prisiimti finansinę atsakomybę už kelis asmenis, gali kelti nemažai susirūpinimo.

Kalbant apie tarpasmeninius santykius, nustumiant aukščiau minėtas savybes bei elgesius į šoną, gali būti sunku kurti lygiavertę partnerystę, puoselėti pagarbą sau ir kitiems, kurti gilesnius socialinius ryšius. Taip pat gali būti labai sunku paprašyti pagalbos, pripažinti, kad ne viskas yra gerai, ir kad yra iš tiesų sunku. Vyrai rečiau kreipiasi tiek psichologinės, tiek medicininės pagalbos (10, 11). Orientavimasis į sėkmę, galią, konkurenciją, emocinių išraiškų ribojimas ir vidinis spaudimas gali sukelti daug pasekmių tarpasmeniniams santykiams –  gali trūkti pagrindinių įgūdžių jų puoselėjimui. Taip pat dėl karjeros ir orientacijos į ekonominį saugumą bei ekonominę galią gali nukentėti laikas artimiems ryšiams.

Kalbant apie visuomeninį lygmenį, gyvenant ir augant su šiomis normomis vyrams gali trūkti įgūdžių konstruktyviai tvarkytis su emocinėmis problemomis. Taip problemos dažnai bandomos spręsti ar nustumiamos į šoną, pasitelkiant destruktyvius būdus, tarp kurių bene dažniausiai pasireiškia priklausomybės bei rizikingas elgesys. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyrai gyvena vidutiniškai 10 metų trumpiau negu moterys. Šis skaičius – didžiausias atotrūkis Europos Sąjungoje (9). Skirtumą daugiausia sudaro išorinės mirties priežasties, kurios dažnai yra susijusios su rizikingu elgesiu, ligomis (12), gausesnėmis savižudybėmis. 2016 metų Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vyrai Lietuvoje žudėsi 7 kartus dažniau nei moterys. Šis skirtumas yra tarp trijų didžiausių pasaulyje. Vyrai žudosi dažniau nei moterys absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių (13).

Visuomeniniu lygmeniu, „tikro vyriškumo“ propagavimas yra susijęs ir su diskriminacija, rasismu ir ypač homofobija – socialinė „tikro vyro“ norma labai riboja meilų elgesį tarp vyrų (11). Taip pat, kaip minėta anksčiau šiame straipsnyje, „tikro vyriškumo“ kultas ypač siejamas su seksizmu, smurtu bei agresija.

Suprantama, kad kai kurios iš vyriškumo normų, kaip orientacija į veiksmą, atsakomybė, žodžio laikymasis, savo intencijų parodymas veiksmais patys savaime yra geri būdo bruožai, kurie tinka tiek moterims, tiek vyrams. Tačiau „tikro vyriškumo“ kontekste šios charakterio savybės yra vienintelis socialiai priimtinas pasirinkimas, sukeliantis nemažai streso ir po savo tauriu pavidalu slepiantis nerimą, agresiją ir klojantis pamatus besitęsiančiai socialinei nelygybei. Panašiai kaip moterys kritiškai kalba apie lyčių normas, taikomas moterims jau daugelį metų, vyrams taip pat būtų vertinga reflektuoti ir kritiškai pažiūrėti į vyriškumo normų keliamas problemas. Mes galime idealizuoti vadinamąjį tikrąjį vyriškumą, kaip patrauklų, tradicinį ir patikrintą gyvenimo būdą, tačiau problemos atėjusios su jo praktikavimu irgi patikrintos laiko. Abi lytys dažnai stengiasi įgyvendinti savo vaidmenis ir dėl to dažnai nustumia savo tikrus, žmogiškus, dažnai užmirštus, tačiau labai įvairius ir besiskiriančius įvairiais gyvenimo etapais poreikius.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys pateikiantys vyrų ir moterų savižudybių dažnumo santykį (13):

Naudota literatūra:

1. Bosson, J. K., & Vandello, J. A. (2011). Precarious Manhood and Its Links to Action and Aggression. Current Directions in Psychological, 20(2), 82-86.

2. Vandello, J. A., Bosson, J. K., Cohen, D., Burnaford, R. M., & Weaver, J. R. (2008). Precarious Manhood. Journal of Personality & Social Psychology, 95(6), 1325–1339.

3. Michniewicz, K. S., & Vandello, J. A. (2015). People Judge Male Sexism More Leniently When Women Emasculate Men. Social Psychology, 46(4), 197-209.

4. Kosakowska-Berezecka, N., Besta, T., Adamska, K., Jaśkiewicz, M., Jurek, P., & Vandello, J. A. (2015). If My Masculinity is Threatened I Won’t Support Gender Equality? The Role of Agentic Self-Stereotyping in Restoration of Manhood and Perception of Gender Relations. Psychology Of Men & Masculinity.

5. Kroeper, K., Sanchez, D., & Himmelstein, M. (2014). Heterosexual Men’s Confrontation of Sexual Prejudice: The Role of Precarious Manhood. Sex Roles, 70(1/2), 1-13.

6. Dahl, J., Vescio, T., & Weaver, K. (2015). How threats to masculinity sequentially cause public discomfort, anger, and ideological dominance over women. Social Psychology, 46(4), 242-254.

7. Reidy, D. E., Shirk, S. D., Sloan, C. A., & Zeichner, A. (2009). Men who aggress against women: Effects of feminine gender role violation on physical aggression in hypermasculine men. Psychology of Men & Masculinity, 10(1), 1-12.

8. Brooks, G. R., & Elder, W. B. (2016). History and future of the psychology of men and masculinities. In APA handbook of men and masculinities. (pp. 3–21). American Psychological Association.

9. Male life expectancy in EU regions. (2019, November 18). Internetinė prieiga: https://ec.europa.eu/eurostat/web/products-eurostat-news/-/EDN-20191118-1?inheritRedirect=true

10. O’Neil, J. M., & Denke, R. (2016). An empirical review of gender role conflict research: New conceptual models and research paradigms. In Y. J. Wong & S. R. Wester (Eds.), APA handbook of men and masculinities. (pp. 51–79). American Psychological Association.

11. Mental Health Foundation (2016). Survey of people with lived experience of mental health problems reveals men less likely to seek medical support. Internetinė prieiga: https://www.mentalhealth.org.uk/news/survey-people-lived-experience-mental-health-problems-reveals-men-less-likely-seek-medical

12. Lietuvos regionai (2019 m. leidimas). Internetinė prieiga: https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-regionai/lietuvos-regionai-2019/zmones/moterys-ir-vyrai

13. World Health Organization: Suicide rates (per 100 000 population). (2018, August 21). Internetinė prieiga: http://www.who.int/gho/mental_health/suicide_rates_male_female/en/