Panašu, kad šiandien frazė „žmogaus teisės“ kelia įvairiapusius jausmus – kai kuriems ji yra virtusi bene keiksmažodžiu, kitų ji visiškai nejaudina, dar kiti jos purtosi, sakydami, kad tai svetima, iš ES importuota ideologija. Nepriklausomai nuo to, ką mes galvojame apie žmogaus teises, kiekvienas iš mūsų jomis naudojasi kasdien. Ir labai nusimintų, jei vieną rytą atsibustų tokiame pasaulyje, kuriame jų nebūtų.
Pabandykime tokį pasaulį įsivaizduoti. Kas atsitiktų, jei vieną dieną neliktų moterų teisių? Pradėkime nuo labai žemiškų dalykų – na, pavyzdžiui, moterys negalėtų savarankiškai nueiti į parduotuvę ir nusipirkti duonos, nes šeimos finansai priklausytų tik jų sutuoktiniams. Jūsų paveldėtas turtas ir uždarbis keliautų tiesiai į jūsų vyro kišenę, kuris ir spręstų, kaip ir kada leisti pinigus. Nusprendėte skirtis? Na, tokiame pasaulyje tai nieko nereiškia, nes dėl skyrybų sprendžia jūsų vyras. Gerai, tiek to, įsivaizduokime, kad tas vyras yra labiau iš mūsų pasaulio ir nusprendžia padaryti jums paslaugą – išsiskirti. Turite bendrų vaikų ir manote, kad galite juos pasiimti su savimi? Deja, deja, vaikų globos teises tokiame pasaulyje turi tik vyrai.
Nesupraskite neteisingai – tai ne fantazijos, tai realybė, kurioje vakarietės moterys gyveno iki XIX a. pab. – iki tada, kai sukūrė feministinius judėjimus ir iškovojo sau teises. Norinčios studijuoti universitetuose, įgyti profesijas ir tapti medikėmis, teisininkėmis ir kt., iki tol to negalėjo padaryti. Be vyro priežiūros negalėjai net į universiteto biblioteką patekti. Ką jau kalbėti apie teisę balsuoti ir būti išrinktam – daug pastangų reikėjo įdėti, kad tai taptų realybe.
Visa tai nėra svetima ir Lietuvai. XX a. aktyviai pradėjusios veikti Lietuvos moterų organizacijos spaudė valdžią užtikrinti moterų balsavimo teisę. O kai tai įvyko – buvo išrinktos į Seimą ir įstatymų iniciatyvomis bandė keisti moterų padėtį: suteikė nuosavybės teises gyvenančioms santuokoje, kėlė klausimus dėl vienodo atlygio už darbą, vienodų švietimo ir profesinės karjeros galimybių, 1926 m. jos net kandidatavo į prezidento postą! Žodžiu, be moterų teisių mūsų visuomenė atrodytų varganai, o apie prezidentę moterį, kuria taip dažnai puikuojamės, galėtume tik pasvajoti.
O dabar pabandykime įsivaizduoti, kad staiga dingo tikėjimo ar religijos laisvė. Ši patirtis irgi nėra svetima Lietuvai. Privalomojo ateizmo ideologija sovietų laikais yra gera to iliustracija – bažnyčios paverčiamos grūdų sandėliais, sporto salėmis, kino teatrais, religinė spauda tampa pogrindinė, religijos praktikavimas persekiojamas ir t. t. Trumpai tariant, jūsų religija atsiduria už įstatymo ribų.
Tačiau tokiame pasaulyje religijos laisvę nebūtinai gali užgniaužti ateizmas. Atvirkščiai – vienos kurios religijos įsigalėjimas valstybės įstatymuose gali lygiai taip pat varžyti tikėjimo ar religijos laisvę. Nors apklausos teigia, kad katalikai yra dominuojanti religinė grupė Lietuvoje, čia taip pat pilna daugybė kitas religijas išpažįstančių ar visai netikinčių žmonių. Įsivaizduokime: atsibundame tokioje Lietuvoje, kurioje katalikų tikėjimo normos ir vertybės yra įtvirtinamos įstatymuose, katalikybė paskelbiama valstybine religija, tikybos pamokos mokiniams tampa privalomos, abortai – draudžiami, pagalbinis apvaisinimas – taip pat, kontracepcija – amorali, santuokos – tik bažnyčiose, skyrybos – tik su popiežiaus leidimu, homoseksualumas – kriminalizuojamas ir t. t.
Tokiu būdu viena religinė doktrina būtų primetama visiems gyventojams ir pažeistų teises tų, kurie yra kito tikėjimo ar įsitikinimų, priverčiant juos gyventi pagal dominuojančios religinės grupės vertybes. Spręsti pačiam ir vadovautis savo vertybėmis ar tikėjimu kuriant asmeninius gyvenimus? Pamirškite tai – be tikėjimo ar religijos laisvės šie dalykai neįmanomi.
Dar kartą, šįkart paskutinį, pabandykime įsivaizduoti savo kasdienybę be žodžio laisvės. Ką tai reikštų? Kasdienybę, kurioje visa informacinė ir socialinė erdvė būtų režisuojama tų, kurie savo rankose turi daugiausiai galios ir pinigų. Tai reikštų mūsų idėjų, minčių ir nepasitenkinimo, kurį taip mėgstame reikšti, cenzūrą. Televizija ir radijas transliuotų kruopščiai paruoštą propagandą, žurnaluose rastume tik užsakytus straipsnius, interneto portaluose skaitytume tik fasadines naujienas, dingtų ir komentarų skiltys, o socialiniai tinklai būtų užblokuoti. Eitume į parodas ir galerijas, skaitytume literatūrą, žiūrėtume kino filmus, bet ir ten rastume tik tai, kas atitinka oficialią ideologiją.
Visus šiuos tris aprašytus scenarijus Lietuva jau yra patyrus vienu ar kitu savo istorijos laikotarpiu. Todėl žinome, kad šios ir kitos teisės bei laisvės nenukrito iš dangaus ir nebuvo atneštos ant lėkštutės – jos buvo iškovotos tų, kurie priešinosi nelygybės režimams ir siekė laisvės. Kad ir kaip būtų gaila, žmogaus teisės nebūna iškovojamos kartą ir visiems laikams – jas nuolatos reikia ginti nuo besikeičiančių politinių jėgų ar nuo tos pačios visuomenės.
Moterų teisės, religijos ar tikėjimo laisvė, žodžio laisvė – šios ir kitos žmogaus teisės net ir šiandienos Lietuvoje patiria iššūkių ir bandymų jas suvaržyti. „Nepatogus“ menas sulaukia cenzūros ar persekiojimo, vis bandoma susiaurinti moterų reprodukcines teises, o vienos religinės grupės vertybes sudėti į privalomus įstatymus. Tai reiškia, kad būtina nuolatos saugoti šias ir kitas teises bei užtikrinti, kad vieną rytą neatsibustume tokioje Lietuvoje, kokią ką tik aprašiau.
Yra žmonių, kurie kasdien dirba būtent šia linkme – rūpinasi, kad žmogaus teisės Lietuvoje būtų apsaugotos. Kasmet organizuojami Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai yra tapę prasmingu renginiu, kurio metu įvertinamas žmogaus teisių srityje veikiančių žmonių darbas. Būtent šie žmonės stengiasi, kad teisių ir laisvių daugėtų, o ne mažėtų, kad ginamų visuomenės grupių skaičius augtų, o ne trauktųsi.
Iki kovo 29 d. kviečiame visus pateikti savo kandidatus Nacionaliniams lygybės ir įvairovės apdovanojimams 2015, užpildant el. anketą.
