Baikime flirtuoti su Blackface

Iš Lietuvos pop žvaigždžių negali reikalauti daug – bet dėl Bob Marley meilės, nebesidažykite veido juodai imituodami juodaodes įžymybes. Kad ir ką jums sakytų TV prodiuseriai. Ar Agnė Jagelavičiūtė.

„No Woman, No Cry“ buvo pirmoji daina, kurią išmokau groti gitara“ – savaitgalį prieš lipdamas į BTV laidos „Muzikinė kaukė“ finalo sceną kalbėjo jos dalyvis Martynas kukliai šypsodamasis, vilkėdamas džinsus ir marškinėlius, kaip devyni iš dešimties baltaodžių vaikinų. Jis galėjo tiesiog pasiimti gitarą ir stoti prie mikrofono – būtų buvusi graži dedikacija mėgstamam atlikėjui ir paties Martyno muzikinei praeičiai. Jis nėra ir negali būti Bobu Marley, bet gali priminti publikai puikias jo dainas jas interpretuodamas per europietišką muzikinį kontekstą – tą, kuriame užaugo, kurį supranta, kurį gali reprezentuoti.

Tačiau Martynas į sceną žengė su dredų peruku, priklijuota barzda ir juodai išsitepęs veidą ir visą kūną, dainuodamas bandė imituoti jamaikietišką akcentą. To reikalavo jo „muzikinė kaukė“. Tą vakarą jis buvo ne tik Bobu Marley, bet ir Edmundu Kučinsku – šį vaizdavo prisiklijavęs žeminančiai didelę nosį. Ankstesnėse laidose jis buvo bandęs įsikūnyti ir į Amy Winehouse personažą – ir tai nebuvo drag queen rinkimai.

Tarp pasirodymus vertinusios komisijos narių sėdėjo Radžis ir Asta Baukutė – po „No Woman, No Cry“ ji dainininką čia pat apkabino ir pabučiavo. Martynas laimėjo šou. „Muzikinė kaukė“ šį sezoną buvo viena populiariausių laidų lietuviškose televizijose.

Kiekvienas šių aspektų yra savaip gąsdinantis. Bet kadangi esame žmogaus teisių tinklalapyje, apsistokime ties veido dažymu juodai arba blackface.

Suvokime viena – tai yra rasistiška. Taškas.

Praktika dažytis veidą atėjo iš 19-ojo amžiaus Amerikos, kurioje tada dar buvo įteisinta vergija. Baltaodžiai aktoriai dažydavosi veidus juodai ir imituodavo juodaodžių manieras – vardan to, kad baltaodžių publikai būtų linksma. „Muzikinė kaukė“, žinodama tai ar ne, jungiasi prie šios tradicijos. Šou organizatoriai daro tą patį: pasiima juodaodžių kultūrą ir ją išnaudoja vardan savo pramogos ir pinigų. Veido dažymasis juodai XXI a. amžiuje yra liūdnos praeities reliktas, panašus kaip negalią turinčių žmonių šou („Freak show“) ar gyvūnai cirke važinėjantys dviračiais. Taip, ir tai egzistavo, tokia yra mūsų istorija. Reikia ją suvokti ir niekada nebekartoti. Bent jau taip blackface mato civilizuotas pasaulis.

Lietuvos kultūrinis kontekstas yra kitoks nei Amerikos. Čia lig šiol beveik negyvena juodaodžių žmonių, vergovei ir jos įtakai mokykloje skiriamos tik kelios pamokos. Netgi „n“ žodis yra įtrauktas į dabartinį lietuvių kalbos žodyną, nes lietuviškame istoriniame kontekste jis neva neturi įžeidžiančios reikšmės – argumentas, kurį su pasimėgavimu naudoja Lietuvos radikalai įžeidinėdami juodaodžius žmones.

Tad įmanoma suprasti, kodėl „Muzikinės kaukės“ organizatoriams atrodo normalu dažyti dalyvių veidus juodai ir rodyti tai geriausiu televizijos laiku. Esu tikras, kad nei Martynas, nei jo grimeriai nenorėjo pasišaipyti iš Bobo Marley rasės. To turbūt nenorėjo ir Vilius Tarasovas šou metu atlikęs Stevie Wonder ir Seal dainas. Tačiau rezultatas atrodo taip, kaip atrodo:

Ką daryti? Negi atsisakyti visų juodaodžių atlikėjų šioje ir panašiose laidose? Geriausia, žinoma, tokios laidos visai nekurti – verčiau įjungti šių atlikėjų koncertų įrašus, nei kurti jų parodijas. Bet jei jau darote, nedažykite atlikėjams veidų. Artistas yra daugiau nei jo odos spalva. O jei nepakeitus odos spalvos neįmanoma atpažinti, į ką bandyta persikūnyti, reiškia, kad kostiumo dizaineriai nedirba savo darbo. Liepkit jiems susiimti, užuot priėmus lengviausią sprendimą – nudažyti veidą kita spalva.

BTV nėra vieninteliai transliuojantys šį persirengėlių karnavalą – panašaus formato šou yra įlindęs į daugelio šalių televizijas, įskaitant ir amerikietiškas. Pastarosios rasės problemą sprendžia paprastai – į ją tiesiog nekreipia dėmesio. Landry Fields, beje, Toronto „Raptors“ krepšinio komandos žaidėjas, gavęs užduotį sudainuoti Nicki Minaj dainą, tai ir padarė – su peruku ir twerkingu, bet be dažų ant veido. Tai yra sprendimas. Jo pasirodymas buvo daugelis dalykų, bet rasizmas nebuvo vienas jų:

Blackface vis dar galima pamatyti ir šiandienos Amerikoje. Tik rudenį į Niujorko „Metropolitan“ operos sceną išėjo pirmasis Otellas, kurio veidas nebuvo nudažytas juodai. Ir šiemet dar atsirado būrys žmonių Helovino vakarui persirengusių Kanye Westu – įskaitant ir juodai nudažytą veidą. Tai padariusieji nematė problemos – jų manymu, jie viso labo vienam vakarui persikūnyjo į populiariausią šiandienos reperį. „Kas gi čia tokio? Galų gale, jis juk populiarus ir turtingas!“

Ko jie negalėjo suprasti yra tai, kad odos spalva nėra vieno vakaro pramoga, kurią gali pasikeisti it pabodusius marškinius. Ir kad tik vienetams pasiseka taip, kaip pasisekė Kanye. Kaip ir Amerikoje, taip ir Lietuvoje odos spalva vis dar lemia, kaip būsi vertinamas visuomenėje. Statistika rodo, kad juodaodžiams JAV sunkiau įsidarbinti, mažiau šansų gauti išsilavinimą, daug sunkiau sulaukti sėkmės specifinėse industrijose kaip kinas ar ta pati muzika. Šitai nedingsta kitą dieną po Helovino, kai gali nusivalyti dažus ir toliau gyventi ramų baltą gyvenimą.

Odos spalva nėra žaidimas – ji veikia realius realių žmonių likimus. Darytis iš jos pramogą sau, pačiam nesusiduriant su problemomis, kurias patiria šios odos spalvos žmonės, yra provincialu ir savanaudiška. Tai darydami jūs nepažeidžiate įstatymų. Galbūt net rastumėte argumentų įrodinėjant, kodėl tai neva nėra rasistiška („Juk mes nenorime nieko įžeisti!“). Tačiau 2016-ųjų Europoje ginti blackface naudojimą yra nesusipratimas, panašus kaip save-vadinančios-liberalės Dalios Teišerskytės paaiškinimai, jog ji vartoja „n“ žodį, nes jis buvo vartojamas „Dėdės Tomo trobelėje“. Knygoje, kuri lietuviškai buvo išleista trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Mes juk galime geriau.

Gyvenant Lietuvoje sunku suvokti pasaulį iš juodaodžio žmogaus perspektyvos, o rasinės problemos atrodo tolimos. Bet tai ir yra priežastis, kodėl mums nereikėtų flirtuoti su juodais dažais. Tačiau didesnė problema yra ta, kad šitai darantys žmonės ne tik kad nesupranta blackface problematikos, bet ir nenori bandyti suprasti.

Ir čia prieiname prie Agnės Jagelavičiūtės. Garsiausia Lietuvos stilistė šių metų Helovinui apsirengė kaip Kim Kardashian, o jos vyras pasirodė kaip Kanye Westas, su juodai nudažytu veidu. Jųdviejų nuotrauka pasidalino feisbuke.

Kai elektroninės muzikos prodiuseris Vytis Gruzdys-Boyfriend, dirbantis kartu su garsiu juodaodžiu reperiu Zebra Katz nusiuntė keletą nuorodų, kodėl dažytis veidą juodai Helovinui nėra pati geriausia idėja, Jagelavičiūtė jį pavadino „debilu“ ir pasiūlė „eiti pas daktarus“.

Feisbuke atsiradus daugiau kritikuojančių žmonių, ši juos išvadino „silpnapročiais“. Vėliau diskutuodama savo kritikus Jagelavičiūtė pavadino „žmogaus teisių gynėjais iš žuvų fabrikų“, taip pašiepdama, jog dalis komentatorių, anot jų feisbuko profilių, buvo emigravę į Londoną.

Jagelavičiūtės manymu, persirengę į Kim ir Kanye jie su vyru vaizdavo tik konkrečius žmones, o ne jų rasę, kas reiškia, jog jie ignoravo istorinį blackface kontekstą ir juodaodžių problemas Amerikoje, apie kurias pats Kanye kalba be galo daug. Jie bando atskirti šį atlikėją nuo jo odos spalvos, kai rasinė problematika yra viena svarbiausių Kanye kūrybos temų ir viena kertinių jo identitetų dalių. Jo dainos „New Slaves“ ar „Black Skinhead“ kalba pačios už save. Ar Agnė su vyru yra jas girdėjusi? Čia galima perskaityti visą diskusiją, jeigu tai galima taip pavadinti.

„Muzikinės kaukės“ ir Jagelavičiūtės pavyzdžiai liūdina, ir turėtų. Bet viskas yra geriau nei gali atrodyti. Lietuvoje susiformavo stipri hiphopo scena, Lietuvos džiazas turi pavydėtinas tradicijas. Tai yra muzikos žanrai, kuriuos pasauliui davė juodaodžiai kūrėjai. Lietuvos muzikantai, jų inspiruoti, sukūrė savas jų versijas, kartu išlaikydami pagarbą pradininkams.

Lietuvoje netgi susiformavo regio grupė „Ministry of Echology“, tapusi vienais pogrindžio scenos favoritų. Jos visi nariai – vietiniai lietuviai, neaugę Jamaikoje, turintys kitokią energiją ir tai suprantantys. Jie nebando savintis autentiškos regio kultūros, bet kuria savą, europietišką jos versiją. Tai jau nebėra jamaikietiška muzika – bet be jamaikietiško regio ji nebūtų gimusi. Ir jai sukurti grupėms nariams neprireikė veidų nusidažyti juodai. Bobui Marley ši muzika greičiausiai būtų patikusi.