Ką reiškia būti juodaodžiu Lietuvoje?

Juodaodžių kuriama kultūra šiemet pasaulyje įvertinta taip, kaip, anot kritikų, seniai turėjo būti įvertinta. Ar tai keičia lietuvių požiūrį į čia gyvenančius juodaodžius žmones?

Sausį išleistas „Black Panther“ („Juodoji pantera“) yra pirmasis superherojų filmas, kuriame pagrindiniai aktoriai ir režisierius yra juodaodžiai. Jis uždirbo daugiau nei milijardą dolerių ir tapo trečiuoju daugiausia uždirbusiu filmu JAV kino istorijoje, o taip pat – kritikų favoritu.

Muzikos pasaulyje reperis Kendrickas Lamaras laimėjo prestižinį Pulitzerio prizą, tapęs pirmuoju taip įvertintu populiariosios muzikos atlikėju. O dainininkė Beyoncé surengė pagrindinį pasirodymą „Coachella“ festivalyje, kuris laikomas vienu geriausių pasirodymų šio, centrinio JAV muzikos festivalio, istorijoje.

Juodaodžių bendruomenėse gimusi hiphopo ir R&B muzika 2017-aisiais pirmą kartą aplenkė roko muziką kaip populiariausias muzikos žanras JAV.

Kultūros kritikai 2018-uosius žymi kaip metus, kai juodaodžių kuriama kultūra pagaliau buvo įvertinta taip, ko yra verta. Ar ši tendencija atėjo į Lietuvą? Ar dėl labiau matomų juodaodžių kūrėjų popkultūroje keičiasi lietuvių požiūris į šią bendruomenę?

Tokį klausimą kėlė NYLA podkastas. Jų pašnekovas, dešimt metų Lietuvoje gyvenantis, Karibiečių šeimoje užaugęs Hubertas Lagin Quiros pastebi, kad hiphopo kultūra Lietuvoje per šį laiką gerokai išpopuliarėjo. Jis mano, kad jo atsakomybė yra prisidėti, kad ši kultūra būtų perduota teisingai.

„Žmonės sako: „Aš užsidėjau kepurę, aš hiphoperis!“ Ne, brolau. Tai tas pats kaip sakyti „Aš valgau cepelinus, aš lietuvis.“ Hiphopo šokio ir filosofijos perdavimą besidomintiems lietuviams jis mato kaip juodaodžių kultūros plėtimą, o ne pasisavinimą.

H. L. Quiros, K. P. Liutkevičiaus, „Nanook Multimedia“ nuotr.

Prancūzijoje augęs, pilnas šokių pamokų sales Vilniuje surenkantis Hubertas sako, kad žvilgsnių į jį gatvėje mažėja, bet išvykus iš Vilniaus jų vis dar daug. „Bet aš suprantu, kodėl taip yra. Žmonės juodaodžių paprasčiausiai nėra matę, todėl jie žiūri.“ Huberto atsakas į slaptus žvilgsnius – pasakyti „laba diena“ ir taip sugriauti barjerą. „Tai magiškas žodis“.

Tiesioginį rasizmą jis yra patyręs kelis kartus. Kartą gatvėje jį užpuolė nacionalistas. „Turėjau tiesiog nuo jo apsiginti, paprastai“, – prisimena pašnekovas. Kiti kartai buvo migracijos tarnyboje ir kalbantis su policija, tačiau Hubertas jų nesureikšmina. Gyvendamas Lietuvoje jis pastebi netikėtą tendenciją: nors juodaodžių Lietuvoje yra daug mažiau nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje, žmonės Lietuvoje nėra įpratinti mąstyti rasistiškai. Taip, anot jo yra todėl, kad Lietuva nedalyvavo Afrikos kolonizavime.

„Ar Lietuvoje egzistuoja rasizmas? Žinoma. Jis egzistuoja visur. Bet čia yra mažiau sunku nei Prancūzijoje. Dėl jūsų istorijos. Nes jūs neatėjote mūsų užgrobti.“

Išgirskite visą interviu su Hubertu. Antroje podkasto dalyje Lietuvos hiphopo ir R&B kūrėjai Fingalick ir Angelou diskutavo, kaip jie suprato juodaodžių kultūrą augdami Lietuvoje – ir kaip supranta dabar.

Išpuoliai prieš juodaodžius vis pasikartoja

Nepaisant besikeičiančio kultūrinio fono, tiesioginių galimai rasistinių išpuolių Lietuvoje įvyksta reguliariai. Savo istorija manoteises.lt pasidalino IT studijas baigęs kongietis Jerry’is Coco, nuo sausio pradėjęs studijas Vilniuje. Gegužę Fabijoniškių mikrorajone jis ėjo aplankyti draugų, kai pamatė jį sekant keturių maždaug 20-ies metų vyrų grupę. Kai Coco atsisuko į juos atgal, vaikinai jau buvo visai greta. Jie apsupo jį ir pradėjo kabinėtis.

„Vienas jų mane bandė parversti ant žemės“, – prisimena studentas. „Išsigandau, nes nežinojau, ką dar jie norės padaryti. Tad vieną jų pagriebiau už kaklo ir jam smogiau, kad galėčiau gauti daugiau erdvės. Jie suprato, kad nesu toks silpnas, kaip tikėjosi. Jie iš manęs paėmė skrybėlę, iš kuprinėje buvusios piniginės paėmė 50 eurų.“ Coco bandė vytis gaują, bet šie paspruko.

„Nežinau, kodėl jie tai padarė. Jie kažką šaukė, bet nesupratau ką.“ Jis pasidalino sumušimų nuotrauka feisbuke Vilniaus užsieniečius vienijančioje grupėje, kur sulaukė daug palaikymo ir raginimų kreiptis į policiją, ką ir padarė.

„Policija noriai bendradarbiavo, su vertėjo pagalba papasakojau jiems viską, kas nutiko. Kad ir ką kalbėtų kiti, džiaugiuosi tuo, kaip policija su manimi elgėsi čia“, – sako studentas, prieš atvykdamas į Lietuvą šešerius metus gyvenęs Cape Towne, Pietų Afrikos respublikoje.

Ar užpuolimas įvyko dėl studento odos spalvos? „Jei tik būčiau supratęs, ką jie kalbėjo, galėčiau pasakyti. Gali būti.“ Nepaisant įvykio, Coco prideda: „Aš vis dar mėgstu šią šalį.“

Apie panašius užpuolimus reguliariai praneša Lietuvos žiniasklaida. Praėjusių metų spalį Tauragėje sumuštas šio miesto futbolo komandos žaidėjas Bahas Habibas. Sportininkui grasino peiliu, vienas užpuolikų smaugė, kiti kraustė jo kišenes: pagrobė pinigus, banko kortelę ir viešbučio raktą. 2015-aisiais Kaune buvo peiliu sužalotas studentas iš Nigerijos.

Buvęs „Lietuvos ryto“ klubo vadovas Gedvydas Vainauskas pernai pasakė, kad „Daugiau dviejų juodaodžių krepšininkų komandoje negali būti“, nes taip, anot jo, jie gali suformuoti „gaują“. Rasistiniai vadovo žodžiai buvo pasmerkti tarptautiniu mastu, įsijungiant ir televizijos ESPN komentatoriams. Vėliau jis iš pareigų atsistatydino.