lietuviškai

Estera Kverelytė

(g. 1924 m. nužudyta 1941.)

Darbėnų miestelyje 1924 ar 1925 m. Batios (1904-1941) ir Jošua (1898-1941) Kverelių šeimoje  gimė pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų.

Estera, baigusi Darbėnų pradžios mokyklą, toliau mokslo siekė Kretingoje, Pranciškonų gimnazijoje.

MOKSLEIVĖS. Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivės (iš dešinės): pirma – Birutė Japertaitė, trečia – Estera Kverelytė. Apie 1940 m.

Darbėnuose, kur gyveno Kverelių šeima, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną.

Apie 400 žydų, daugiausia moterys ir vaikai, buvo uždaryti miestelio sinagogoje, kur per vasaros karščius buvo laikomi pasibaisėtinomis antisanitarinėmis sąlygomis.

Apylinkių ūkininkams buvo leista pas save ūkio darbams pasiimti dalį žmonių.

Netoli Darbėnų, Želvių kaime, gyvenę Petronėlė ir Adomas Narkai nuvyko į miestelį ir iš sinagogos parsivežė B. Kverelienę, jos dukrą Esterą bei jos brolius – trylikametį Motkę ir keturmetį Chaimą.

Mėlynakę, rusvaplaukę, be akcento lietuviškai kalbėjusią Esterą netrukus pas save priglaudė netoli savo vasaros sodyboje gyvenusi Japertų šeima.

Neužilgo į Japertų sodybą užsuko vienas iš budelių V. Jašinskas, pasižymėjęs pasmerktųjų mirčiai moterų prievartavimu.

Pasak S. Japerto, šautuvu ginkluotas policininkas V. Jašinskas į jų namus atvyko dviračiu. Pareikalavęs Esteros parodyti, kur paslėptas jos šeimos auksas, grasindamas ginklu, užsisodinęs ją ant dviračio, išsivežė Darbėnų link. Norėdamas apsaugoti Esterą, kartu dviračiu išvažiavo ir Stasio vyresnysis brolis Vytautas (gim. 1922 m.), bet grįžo atgal, nes V. Jašinskas jam pagrasino ginklu.

Estera į Japertų sodybą daugiau nebegrįžo. Jos išniekintą, kulkų suvarpytą, šakomis apkrautą kūną už kelių dienų miškelyje prie kelio Darbėnai-Laukžemė surado netoli gyvenęs eiguliu dirbęs vietos gyventojas Pakalniškis. Matyt, netoliese ją ir palaidojo.

Estera Kverelytė, kaip ir A. Frank taip pat rašė  ir po savo žūties paliko nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje nujausdama savo tragišką likimą dienoraštyje rašė „Nieko negaliu parašyti, viskas maišosi, žlunga, tyliai leidžiasi į bedugnę. Dieve, už ką taip anksti, už ką? Dar aš taip noriu gyventi!