Urijus Rozovskis

urijus

Urijus Rozovskis (1871–1943)

1943 metų lapkričio 5 diena buvo viena baisiausių Šiaulių geto istorijoje – jame surengta Vaikų akcija. Tądien naciai ir jų vietiniai talkininkai palaukė, kol geto kaliniai išeis į darbą ir apsupo geto teritoriją: pro vartus niekas negalėjo nei išeiti, nei įeiti.

Iciko Gordimerio sūnus Jona Gordimeris ir jo brolis Šolomas (Simas) buvo paslėpti rūsyje, kur jie išbuvo 3 dienas. Per šias dienas Icikas susisiekė su lietuviais, padėjusiais išgelbėti vaikus nuo mirties. Jonai ir Šolomui pasisekė. Per Vaikų akciją kiti vaikai buvo velkami, metami į mašinas, vežami į stotį ir grūdami į prekinius vagonus. „Kai kurie vaikai slapstėsi, suradę juos budeliai vilko už kojų, mėtė nuo pastogių. Geto policijos viršininkas Efraimas Gensas, norėdamas ar priverstas rodyti pavyzdį, atnešė savo metų vaiką ir įdėjo į krovininę mašiną. Tą baisią dieną iš geto kalinių Šiauliuose, Linkaičiuose, Zoknių aerodrome, Pavenčiuose ir Daugėliuose buvo atimti 725 vaikai ir suimti 92 nedarbingi arba nedirbantieji dėl ligos kaliniai. Jie buvo nuvežti į Šiaulių stotyje stovintį prekinių vagonų sąstatą ir išvežti į Aušvicą, kur po savaitės buvo nužudyti. Kartu su vaikais savo valia išvažiavo geto tarybos narys Beras Kartūnas ir vaikų gydytojas Uras Razovskis“, – prisiminimuose rašė buvęs geto kalinys, kraštotyrininkas Leiba Lipšicas.

Apie Leibos Lipšico minimą gydytoją – Urijų Rozovskį – žinoma nedaug. Į Šiaulius jis atvyko apie 1928 m., būdamas jau beveik šešiasdešimties. U. Rozovskis dirbo vidaus ligų gydytoju, o 1928–1929 m. ėjo Šiaulių apskrities gydytojų draugijos pirmininko pareigas.

1943 m. lapkritį U. Rozovskis liko su savo mažaisiais pacientais iki galo ir savanoriškai išvyko į Aušvico koncentracijos stovyklą tam, kad palydėtų save ir vaikus į mirtį.

„Atminimo akmuo“ Urijui Rozovskiui įrengtas Vilniaus g. 168 (Dvaro ir Vilniaus g. kampas) Šiauliuose, kur kadaise gyveno gydytojas.

< ATGAL