Lilija Bokšickytė-Winterfeld

(g. 1927 m. birželio 9 d. Kaune)

Iki 1939 m. gyveno Alytuje, vėliau persikėlė į Vilnių ir ten mokėsi Vilniuje Kunigaikštienės Birutės vardo mergaičių gimnazijoje.

1941 m. Vilnių okupavus vokiečiams Liliją kartu su šeima įkalino Vilniaus gete, jos tėvas buvo nužudytas tais pačiais metais, o pati Lilija kartu su mama ir broliu du metus gyveno gete.

1943 m. prieš pat geto likvidavimą jos brolį išsiuntė į koncentracijos stovyklą Estijoje, o Lilija kartu su mama Šeine bandė slėptis, tiesa, išgyventi pavyko tik jai, mama buvo nužudyta. Slapstytis Lilijai padėjo lietuviai: Kazys Janavičius, Vanda Sruogienė, Vanda Janavičienė ir Juozas Balutis, kuris „apgyvendino“ Liliją pas savo brolį Adolfą Balutį Paliūnų kaime. Taip pat Lilija rūpinosi ir Ona Balutienė, kurios rūpestį Lilija prisimena „kaip tikros motinos“.

1944 m. pasibaigus vokiečių okupacijai ir likvidavus Vilniaus getą, Lilija gyveno vaikų namuose, vėliau bendrabutyje, grįžo tęsti mokslų Salomėjos Nėries gimnazijoje. 1947 m. baigusi mokyklą studijavo Vilniaus universitete (biologijos fakultete), dvejus metus dirbo eksperimentinės medicinos institute. Vėliau baigė aspirantūrą mokslų akademijos biologijos institute, kuriame tęsė darbus ir paskutinius ketverius metus prieš išvykstant dirbo analitinėje laboratorijoje.

1970 m. Lilijai, kaip ji pati įvardina: „pagaliau pavyko palikti Tarybų Sąjungą, pabrėžiu – ne Lietuvą, ir atvykti į Izraelį, kur jau gyveno, stebuklais išgyvenęs, mano brolis.“ Izraelyje Lilija dirbo pagal specialybę ir gyvena ten iki šių dienų.

Atminimo akmuo Lilijai Bokšickytė-Winterfield įrengtas Vilniaus g. 27 šalia atminimo akmenų skirtų jos tėvams Mendeliui Bokšickiui, Šeinei Kronzonaitei-Bokšickienei ir broliui Saadia Bokšickiui-Bahat.

Atminimo akmuo Lilijai Bokšickytei-Winterfeld įdėtas brolio Saadios Bahat (Bokšickio) iniciatyva, padedant Adolfo Ramanausko Vanago gimnazijos moksleiviams, mokytojai Meilei Platūkienei ir Alytaus miesto savivaldybei.