Jakovas Vygodskiui 

(g. 1857, žuvo 1941 m. Lukiškių kalėjime).

Jakovas Vygodskis buvo Gydytojas iš didžiosios raidės ir kartais, atrodo, nesuprato, kad ir jis yra mirtingas.

1931 m., grasindami pogromu, didelė grupė agresyviai nusiteikusių jaunų lenkų apsupo namą, kuriame buvo įsikūrusi Žydų studentų tarpusavio sąjunga. Žydų studentų kreipimasis į policiją nedavė jokių rezultatų. Tačiau, kaip rašo muziejininkas Genrichas Agranovskis, į namą pavyko prasmukti gydytojui Jakovui Vygodskiui. Jis paskambino policijos viršininkui ir prisistatė: „Aš esu buvęs Lenkijos Seimo narys, liksiu čia su žydais studentais ir su jais sulauksiu mirties“. Paskutinę minutę policijai pavyko išvaikyti įtūžusią minią.
Tačiau po dešimties metų, į Vilnių įžengus naciams, sėkmė nusigręžė. Gydytojas J. Vygodskis buvo suimtas tų pačių metų liepą, dar prieš įkuriant Vilniaus getą, perduotas gestapui, kalintas Lukiškių kalėjime, kuriame, būdamas aštuoniasdešimt ketverių metų, nukankintas.

1918‒1919 m. J. Vygodskis ėjo ministro be portfelio žydų reikalams pareigas, paskelbus nepriklausomybę įtrauktas į Lietuvos Valstybės Tarybą.

Atminimo akmuo dr. Jakovui Vygodskiui įrengtas Vilniaus g. 31/Islandijos g. 1, Vilniuje, gydytojas čia gyveno ir priiminėjo ligonius.