Žydų bendruomenė Švėkšnoje rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1644 m., o 1765 m. jie sudarė pusė visų miestelio gyventojų. Bendruomenė vertėsi amatais, prekyba, turėjo malūnų, ūkių, smuklių, kūrėsi miestelio centre, vystė verslą.

XVII a. miestelyje buvo dvi sinagogos – vasarinė ir žieminė. 1925 m. abu maldos namai sudegė per kilusį gaisrą, tačiau po trejų metų aikštėje iškilo nauja mūrinė sinagoga.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Švėkšnos žydai sudarė miestelio gyventojų daugumą – daugiau nei 400 žmonių. Vokiečiams okupavus Lietuvą, bendruomenė buvo visiškai sunaikinta. Iš pradžių žmonės buvo suvaryti į getą, kurio riba ėjo Siaurosios, Žydų (dabartinės J. Maciejausko) ir Liepų aikštės gatvėmis. Vėliau vyrai buvo atrinkti ir išvežti į Šilutėje įkurtas darbo stovyklas. 1941 m. rugsėjo 20 dieną Parubežio miške buvo įvykdytos masinės žudynės, kurių metu buvo sušaudyti apie trys šimtai žydų tautybės žmonių, likusių Švėkšnoje.

Šeši Atminimo akmenys Švėkšnoje įrengti Zivų šeimai atminti (Liepų a. 23) prie jiems priklausiusio namo. Įrengimą inicijavo Šilutės Hugo Šojaus muziejus.