Maša Rolnikaitė

( g. 1927 m. liepos 21 d. Klaipėdoje, mirė 2016 m. Sankt Peterburge).

Maša Rolnikaitė vaikystę praleido Plungėje, prieš Antrąjį pasaulinį karą su šeima persikėlė į Vilnių. Būdama 14 metų pateko į Vilniaus žydų getą, po to į Strazdamuižos (Latvija) ir Štuthofo (dabartinė Lenkija) koncentracijos stovyklas. Siaubingą mirties stovyklų patirtį ji perteikė savo dokumentinėje apysakoje „Turiu papasakoti“ (1963), kuri yra išversta į aštuoniolika kalbų.

Apysakoje „Kam žmogui veidrodis?“ (1990) rašytoja pasakoja apie savo vaikystę Plungėje, šio tarpsnio reikšmę žmogaus gyvenimui. Pasakotoja – subrendusi moteris – iš laiko perspektyvos vertina savo vaikišką patirtį, prisimena brangiausius žmones.

Po karo M. Rolnikaitė gyveno ir dirbo Vilniuje, įgijo lietuviškos vakarinės mokyklos brandos atestatą, neakivaizdiniu būdu baigė Maskvos M. Gorkio institutą. Nuo 1965 m. prozininkė Maša Rolnikaitė gyveno Sankt Peterburge, kur 2016 m. balandžio 7 d. ir mirė.

2015 m. Holokausto minėjime Sankt Peterburge Maša Rolnikaitė pasakė: „Kankinių mirtimi mirė šeši milijonai vien žydų tautybės žmonių. Apie tai gyvieji, ypač jaunimas, neturi tiesės pamiršti. Neapykanta labai, labai pavojingas ginklas. Aš nekviečiu nuolat gedėti. Gyvieji turi gyventi. Tiesa, gyventi oriai“.

Atminimo akmuo Mašai Rolnikaitei įrengtas Laisvės al. 11, kur M. Rolnikaitė gyveno vaikystėje.

Atminimo akmuo Mašai Rolnikaitei įdėtas Plungės „Saulės“ Gimnazijos, Plungės Senamiesčio mokyklos moksleivių bei mokytojų Jolantos Mažuknės ir Rūtos Paulikienės iniciatyva.